Ar galima susikurpti vegan darbinius pietus iš prekybos centro maisto?

Vieni žmonės dirba namuose ir pietauja namuose. Tačiau kai apleidau šią privilegijuotą (?) kastą ir persikėliau dirbti į ofisą, sulaukiau ne tik iššūkio išsiropšt iš lovos ir dirbti ne su chalatu. Didesnis iššūkis buvo apgalvoti kasdienius pietus. Nuolat pietauti kavinėse nesinori, o jei darbo vietoje yra puiki virtuvėlė ir puiki kompanija pietums, tai ko gi nesinešti pietų su savimi.

Žinoma, kartais pasigaminti rytdienos pietus pritrūksta noro, laiko ar fantazijos. Todėl į pagalbą eina visokie pusfabrikačiai. Dažniausiai juos vežuosi iš užsienio, bet iškėliau sau ir klausimą - ar galima susikurpti sau pietus iš prekybos centruose randamų vegan produktų?

Arčiausiai darbo ir namų yra Maxima, kurioje galima įsigyti krūvas vegan produktų (ech, miegamųjų rajonų parduotuvės su centrinėmis konkuruoti, žinoma, negali). Todėl kelias dienas mane maitino būtent ten esantys veganiški reikalai - sojų dešrelės bei augalinis sūris. 

Žinia, lietuviškos sojų dešrelės nėra labai vykęs reikalas. Vakarų Europos miestuose kartais apsilankau dažniau nei Vilniuje, tad iki kol vegan produktai masiškai ėmė plūsti į prekybos centrų lentynas visoje Lietuvoje, veganišką "egzotiką" atsiveždavau iš svetur. Bet kai visai šalia namų jau galima rasti lenkiškų augalinių dešrelių, kodėl gi nepasinaudojus šia proga ir neįtraukus jų į savaitės maisto planą?

"Well Well" čili skonio sojos dešrelės

Aišku, dešrelės pietums - labai vaikiškas reikalas, tad prie salotų mikrobangėje čirškindama "Well Well" sojos dešreles (kurios ėmė pūstis, pūslėtis ir burbuliuotis - visai ne estetiška!) nesijaučiau labai suaugęs žmogus, ir tokie pietūs visai nesiderino prie mano semi-rafinuoto įvaizdžio. Bet maistas yra maistas. O šios dešrelės - daug geresnės už lietuviškąsias, minkštos, bet nebirios, lengvai jautėsi čili prieskonis. Veikiausiai žmogus, kurio mityboje mėsiškos "sosyyyskos" yra įprastas reikalas nė neatskirtų jų nuo šių veganiškųjų. Vis dėlto geriau šias dešreles palikti griliui ir dešrainiams, o ne šildyti mikrobanginėje. Grįžus vasarai tikrai jas prisiminsiu ir deramai panaudosiu.

Su augaliniais sūriais reikalai paprastesni. Tinka jie ir į sumuštinius, ir į burgerius, ir ant picos, ir į troškinius, ir ant makaronų patarkuoti. Pjaustytas sūris - tinginių reikalas, bet kartais reikia ir patinginiauti, ar ne? Todėl tęsiau čili liniją ir ragavau "Nature&moi" kokosinį vegan sūrį su pipiriukais. Tinka jis ir ant greito rytinio sumuštinio užsimesti, bet dar labiau tinka į įmantresnį pietų sumuštinį kyštelėt.

Kitaip nei sojos dešrelės, veganiškas sūris jau gali pretenduoti į įmantresnius patiekalus - sumuštinį pietums tepiausi ant pilno grūdo duonelių su saulėgrąžomis, riekeles padengusi trumų majonezu ir tarp jų sukomponavusi augalinio sūrio riekelę, iš močiutės parsivežtus špinatus bei kumato pomidorus. Buvo labai labai skanu. Tiesa, sūrio skonis stiprus; tiksliau, stipriai jaučiasi čili pipiriukai, todėl būtent jie ir tapo dominuojančia nata, visai nedraugiškai "užmušę" trumus. Todėl šis sūris turi būti pagrindiniu smuiku jūsų sumuštinyje arba ištaisyti blankaus skonio augalinio burgerio paplotėlio bėdą sočiame vegeburgeryje. Visi žinome, kad šios bėdos gana dažnos, ar ne?..