Ech, vasara ir atostogos yra geras dalykas: beveik apie nieką nereikia galvoti - nei apie darbus, nei apie gyvenimo planus, nei užsiimti namų ruošos darbais; viso labo tik mėgautis laisvu laiku ir maitinimo įstaigų siūlomais skanėstais.
Dar geriau, kai tą galima daryti ne Lietuvoje, kurioje, kaip byloja vardas, lietūs (per) dažnai lyja, o kur nors piečiau, kur galima dienų dienas džiaugtis saule ir giedru dangumi. Pavyzdžiui, Portugalijoje. Tad jūsų dėmesiui - didelis pasakojimas apie tai, kuo gi dar veganai gali pasidžiaugti Europos pakrašty.
Lietuvoje kainos sušoko į neregėtas aukštumas, todėl dažnai keliaujant svetur norom nenorom krypsta dėmesys į nelietuviškas kainas. Dažnai jos būna mažesnės už mūsiškas, tačiau Portugalijos prekybos centruose kainos smarkiai nesiskyrė. Na, tik pasidžiaugiau sojos pienu už 1 eurą. Iš kitos pusės, maitinimo įstaigų kainos buvo tokios draugiškos, kad maisto per atostogas gamintis taip ir neteko - lepinomės tuo, ką galėjome rasti keliuose miesteliuose ir miestuose.
Pirmoji stotelė buvo Algarvės regione, Atlanto vandenyno pakrantėje įsikūrusiame Albufeiros kurortiniame mieste. Kaip ir lietuviški kurortai, taip ir portugališki per daug veganais nesirūpina, o ir šiaip Portugalijos virtuvė garsėja mėsos ir žuvies patiekalais. Tačiau daugiau pasivaikščiojus ir paieškojus, atrasti įmanoma visko. Tik svarbiausia turėti galvoje, kad visai kaip ir kaimynai ispanai, portugalai taip pat turi siestą, ir tarp 14 ir 18 val. rasti kur pavalgyti (juo labiau - veganiškai) yra sunku. Labai sunku. Bet įmanoma.
Pirmą viešnagės dieną būtent TAI ir nutiko: netyčia susiplanavome dieną nepasidomėję maitinimo įstaigų valandomis, o po to gurgiančiais pilvais ieškojome dirbančių užkandinių ir restoranų. Laimei, vieną visiškai netyčiomis pavyko rasti - durų siestos metu nebuvo užvėrusi užkandinė "Móvel 1", kurioje prisėdome falafelių.
Nebepamenu, kiek ten tas falafelis kainavo (tikrai ne daugiau 5 €, gal 4,5?), beeet buvo paruoštas su šokiais ir dainomis. Pitoje tupėjo šviežios daržovės ir net 8 (!!!) avinžirnių kukuliai: šviežučiai, minkštučiai, neriebūs, pats tas. Geriau užklysti turbūt ir negalėjome.
 |
| Daržovių pakora restorane "Indian nights" (3 €) |
Užtad sekančius pietus suplanavome taip, kad jie virstų vakariene, t.y. būtų valgomi jau po siestos. Kadangi per atostogas tinginiauti tiesiog būtina, užsukome į greta ten, kur apsistojome veikusį indų restoraną "Indian Nights". Jaunas ir itin malonus padavėjas nurodė, kurie patiekalai ruošiami be pieno produktų, ir iš jų susikomplektavome puikią vakarienę: užkandome daržovių pakoros, o tada ragavome bombay aloo (karis su bulvėmis), aloo gobi (karis su kalafijorais), kuriuos užkandome naan duonele.
 |
| Aloo gobi (6,5 €) |
 |
| Bombay aloo (6,5 €) |
Belieka tik pritarti kitų atsiliepimams: maistas buvo fantastiškas! Švieži, puikiai paruošti produktai, kvapnūs prieskoniai, tobulai subalansuoti skoniai. Ko gi dar daugiau reikia?..
Patinginiavę kurorte, patraukėme į Portugalijos sostinę Lisaboną. Čia jau turėjau šiokių tokių pageidavimų: paragauti kuo įdomesnio pasaulio maisto, kokio dar nesu ragavusi. Galvoje sukosi trys nepažįstamos virtuvės: Nepalo, Mozambiko ir Angolos. Angolą iš sąrašo teko išbraukti paskaičius angolietiškų restoranų meniu (vabzdžiai, daug vabzdžių!), o štai likusios dvi šalys tikrai turi daug ką pasiūlyti nemėsavalgiams.
Nors patys pirmieji pietūs buvo numatyti netoli gyvenamosios vietos veikusioje vegan kavinukėje, ten nukeliavus paaiškėjo, kad dienos pietūs pasibaigę, ir viskas, ką ji gali pasiūlyti, yra pyragai. Urzgianti skrandžiai šia idėja sužavėti nebuvo, todėl kojos nunešė į anksčiau pastebėtą nepalietišką užkandinę "Kasthamandap". Pasiklausinėję apie patiekalus, išsirinkome daržovių thukpą ir daržovių chow mein.
 |
| Daržovių thukpa (3,5 €) |
 |
| Daržovių chow mein (3,5 €) |
Jei norite mandros ir prabangios restorano aplinkos, žinoma, čia valgyti neisite. Bet jei norite puikaus, autentiško ir skanaus maisto už juokingas kainas (tryssupuseeurooo!!!), tai portugalijoje valgykite būtent tokiose užeigose. Porcijos didžiulės, skoniai žavingi - atrodo, kad Indija ir Kinija susitiko virtuvėje, sudėjo visa, ką turi geriausio, ir taip gimė nepalietiškas maistas. Makaronai su daržovėmis lėkštėje ar tirštos sriubos pavidalu paliko tikrai gerą įspūdį. Saviškį chow mein vos įveikiau: skrandis jau sakė "tai gal gana?", bet kadangi a) maisto švaistyt nemėgstu; b) buvo labai skanu, tai ignoravau pilvo monologus ir subaigiau viską iki paskutinio makaronėlio.
Gyvenime reikalinga taisyklė: biškį to, biškį ano. Pigiai ir paprastai papietavę pas nepaliečius, sekančią dieną keliavome kiek mandriau pavalgyti pas mozambikiečius. Kuris laikas jaučiu simpatijas Rytų Afrikos virtuvei - pažindinausi su Etiopijos ir Kenijos maistu, tačiau apie Mozambiko gundymus nežinojau beveik nieko. Tad turėdama tokią nuostabią progą, ją išnaudojau ir vakarienę suplanavau restorane "Roda viva". Restorano meniu turėjo didelį vegetariškų (by-default veganiškų) patiekalų pasirinkimą, o persimetus keliais žodžiais su padavėju jis papasakojo, kad tame Mozambiko regione, iš kurio jis kilęs, žmonės ir šiaip iš esmės maitinasi vien vegetariškai.
 |
| Makofo - kopūstų troškinys su kokosų pienu ir žemės riešutais (8 €) |
Iš esmės, Mozambiko virtuvės pagrindiniai žaidėjai yra kokosų pienas ir žemės riešutai. Tad jei mėgstate šiuos dalykus (ar bent vieną iš jų) taip pat smarkiai, kaip ir aš, ieškokite mozambikietiškų restoranų! O jei esate alergiški, deja, aplenkite juos 100 metrų atstumu.
 |
| Mboa - moliūgo lapų troškinys su kokosų pienu ir žemės riešutais (8 €) |
Abu ragauti patiekalai - makofo ir mboa - buvo skanūs, švelnaus skonio, kurį buvo galima pasiaštrinti atneštu marinuotų aitriųjų pipirų ir žemės riešutų aliejaus padažu. Tokias "pliurzeles" galima pasirinkti valgyti su ryžiais arba su kukurūzų duonele xima. Tiesa, man, pasirinkusiai xima, sekėsi sunkiai balansuoti tarp noro valgyti viską rankomis ir gan elegantiškos kelių staliukų restoranėlio aplinkos bei stalo įrankiais barškinančių kitų valgytojų.
Ką būtų dar galima pasakyti apie patį maistą? Tik gerus dalykus. Sotu, maistinga, bet neužkemša skrandžio ir šiaip nesukilo jokie nesmagūs jausmai dėl maisto riebumo - o juk turėtų: kokosų kremas ir žemės riešutai nėra jau toks "nekaltas" ir neriebus maistelis. Tad mozambikiečiams rašau puikų įvertinimą ir mėginsiu rasti kur pasimėgauti tokiu maistu kiek arčiau Lietuvos, ar pamėginsiu ragautus patiekalus pasigaminti pati.
Viešnagės Lisabonoje metu taip pat labai norėjau paragauti momo koldūnų, tačiau nužiūrėti tibetietiški vegan koldūnai buvo itin nepatogioje vietoje, tad užsukau į atsitiktinį restoranėlį, siūlantį momo - tik ne tibetietiškus, o vėlgi nepalietiškus. Bet nesu valgiusi jokių, tad paragauti - būtina.
Viešnagės Lisabonoje metu taip pat labai norėjau paragauti momo koldūnų, tačiau nužiūrėti tibetietiški vegan koldūnai buvo itin nepatogioje vietoje, tad užsukau į atsitiktinį restoranėlį, siūlantį momo - tik ne tibetietiškus, o vėlgi nepalietiškus. Bet nesu valgiusi jokių, tad paragauti - būtina.
 |
| Samosa (1 €) |
Pietus "Sagharmata momo restaurant" pradėjome nuo samosų, kurių viena kainavo eurą. Nebuvo verta: skonis nei įspūdingas, nei ką, viduje tupėjo daug kopūstų ir kitų daržovių. Todėl laukiau nesulaukiau veg-momo.
 |
| Daržovių momo (3 €) |
Momo, didžiam mano nusivylimui, tikrai nepralenkia nuostabiųjų lenkiškų pierogy ar paprasčiausių lietuviškų koldūnų. Kietoka saldi (!!!) tešla savo viduje slėpė kopūstus su morkomis ir dar keliomis daržovėmis. Tas saldumas man visiškai nepatiko; taip ir liko neaišku, ar cukraus dėta į tešla, ar koldūnai verdami saldindame vandenyje. O gal kas sumaišė druską su cukrumi?.. Pats patiekalas gan sausokas ir kiek lipnus, tad neužgeriant koldūnus suvalgyti buvo sunku. Bet įveikiau! Ir už porciją koldūnų sumokėjau vos 3 eurus! Ech, jei pavyktų rast už tą pačią kainą, bet skanesnių...
Užtad vieną vakarą bevaikštinėjant po Lisabonos senamiestį tik žiū - viename bare siūlo veganiškus hot-dog'us! Tai kaip gi nesusigundysi... užeiname į Che portreto interpretacija padabintą barą "Groove" ir užsisakom porą dešrainių su Viduržemio jūros stiliaus dešrele.
Nežinia, ar dėl to, kad buvome jau praalkę, ar dar dėl ko, bet dešrainiai susivalgė greitai, sklandžiai ir džiaugsmingai. Skani veg-dešrelė tupėjo skaniame padaže ir puošėsi traškiomis bulvių lazdelėmis. Džiaugsmas greitmaisčio mėgėjams ir ašaros sveikuoliams.
Kuomet kai kam pabodo tas visas neįprastas pasaulio maistas, ir norėjosi kažko paprasto ir pažįstamo, nutarėme vieną iš vakarienių skirti... kinų maistui. Nes gi mūsuose taip įprastos visokios aštrios hunanio daržovės ar saldžiarūgščiai baklažanai! Užtai aplankytame kinų restorane Mr. Lu vis dėlto nieko panašaus rasti nepavyko. Meniu buvo daug mock meat, tofu ir kitų gėrybių. Užsisakėme aštraus tofu ir saldžiarūgštės seitano "mėsos".
Įdomu, jog patiekalų skoniai buvo visiškai neatpažįstami. Todėl kurį laiką dar prasėdėjom googlindami, kokio Kinijos regiono maistas tai galėtų būti: tofu naudotas šilkinis ir minkštas, o padažas, kuriame tofu buvo pateiktas, nebuvo aštrus, na, nebent laaaaabai lengvai aštrus, ir aštrus tik tada, kai krimsteli į aitrųjį pipirą.
Lygiai taip pat neįprastai valgėsi ir saldžiarūgštis seitanas. Tikėjausi palaidų seitano gabalėlių (ach, ta Lenkija, kuri išugdo mitybinius įpratimus!), bet gavau seitaną tešloje, kuris buvo laaaabai keistas ir panašėjo į visus tuos mėsos pakaitalus skardinėse, nei į šviežiai pagamintą. Kaip ir ankstesniame patiekale, skoniai nebuvo išraiškingi: padažas vaidino tik "surišamąjį" vaidmenį (beje, pagamintas be jokio krakmolo!), o saldumo ir rūgštumo suteikė greta su mock meat lėkštėje tupėję ananasai ir pomidorai. Bet matyt taip viskas ir turi būti: šią vietą internautai giria už autentiškumą, bet visgi man priimtinesnė Slabotkės kiniška autentika...
Vienai dienai susiorganizavome pabėgimą iš Lisabonos į netoliese esantį Sintra miestelį. Jis tupi UNESCO paveldo sąraše ir vilioja turistus savo pilimis pilaitėmis. O kuomet pūškuodamas į vieną jų užlipi, apvaikštai, ir tada pūškuodamas nusileidi žemyn nuo kalvos (kurgi nepūškuosi, jei reikia visur laipiot per nemenką karštį), viskas, apie ką gali galvoti, yra... maistas! Bet ar pavyks veganiškai pavalgyti nedideliame kalvotame miestelyje? Praeiname pro kinų restoraną - jo meniu nėra nė vieno (!) vegetariško patiekalo. Ne kažką. Tad pasitelkiu į pagalbą laimingosios karvutės aplikaciją ir surandu, jog netoli traukinių stoties veikia sveikuoliška užkandinė "Ekvilibro", kuri siūlo vegan pietus.
Žinoma, kai vienas iš dienos pietų meniu turi vegan (ir GF) burgerį, renkiesi būtent tą. Sriuba, gėrimas ir karštas patiekalas kainavo 7,5 €. Sriuba buvo skani, nors ir sveikuoliška: lengva, neperkrauta prieskonių, bet soti ir pagardinta... aguonomis! Užtad gavusi burgerį per daug neapsidžiaugiau, mat jų be gliuteno reiškė tiesiog be bandelės. Pykau ant savęs, kad nesirinkau veganiško kišo pyrago su daržovėmis, bet ką jau čia, ragaujam iš burgerio likusį kotlėėtą.
Ogi kotletėlis buvo visai neblogas! Vaizdu ir spalva stengėsi imituoti mėsas, tačiau skonis sužavėjo ir pačius didžiausius skeptikus, mat buvo puikiai subalansuotas, tekstūra maloni, nesivėlė burnoje kaip kad daro kai kurie vegeburgeriai, o ir toliau dekonstravosi lėkštėje į nedidelius birius gabalėlius. Puikiausia patiekalo dalis buvo dauuug sėklų burgeryje. Niam. Dar reiktų pagirti ir už salotas - nepriekaištingai šviežos ir pagardintos maloniu padažu. Jei visas sveikuoliškas maistas būtų toks, turbūt galėčiau maitintis sveikiau!
Vis dėlto suvalgiusi burgerį be bandelės, jaučiausi išduota, todėl paskutine vakariene Lisabonoje tapo TIKRAS burgeris, t.y. su bandele. Veganiškas. Iš centre pasislėpusios užkandinės "Vegana Burgers". Išsirinkau pupelių ir grybų burgerį su figų duonele, taip pat kaip didžiausia apžora pasiėmiau saldžiosios bulvės traškučių (3 €) bei desertą - mango pudingą.
Burgeris buvo tikrai geras. Paplotėlis didžiulis, minkštutis, purus ir skanus, patupdytas ant šviežių salotų ir rukolos lapelių ir pasislėpęs tarp šviežios ir lengvai saldžios bandelės. Bandele džiaugiausi dar labiau, kai joje rasdavau burnoje tirpstančių figos gabalėlių. Puiki kombinacija. Vienintelė bėda, kad baiginėdama burgerį supratau, jog ta milžiniška saldžiosios bulvės traškučių porcija bus neįveikiama, tad jei ten keliausite, imkite vieną dviems ir dalinkitės.
Tuo tarpu desertas buvo visiškas nusivylimas. Pradėkime nuo to, jog jį man atnešė uždarytame ir aptepliotame plastikiniame indelyje. Tuo tarpu užkandinė skelbia - nenaudojame jokio plastiko! Aha, aha... Antra, toks pateikimas rėkte rėkia, jog desertas gaminamas ne čia. O jei gaminamas ne čia (na, nebent tai būtų ledai, kuriems reikia mandresnio paruošimo), tai kam tada jo reikia? Ir apie pateikimo estetiką net nebesiplėsiu. Indelio turinys taip pat nuliūdino. Nes tai nebuvo putėsiai, o veikiau tyrelė -tokia, kokią duoda kūdikiams valgyti. Aišku, kartais kūdikių maistas būna skanesnis nei suaugusių, bet gi nereikia tada meluoti ir vadinti tyrelės putėsiais? Iš esmės, valgiau trintus mangus su bananu, imbieru ir žiupsneliu cinamono. Visiškai neverta nei kainos, nei vietos mano skrandyje. Todėl eikite į burgerinę ir pasilikite prie burgerių. Tik prie tų puikių burgerių.
Atsisveikinę su Lisabona, patraukėme į Portą: miestas garsėja savo kulinarija ir vynais, tad panašu, jog nuobodžiauti čia tikrai neteks. Pirmosios vakarienės nukeliaujame pas sirus į restoraną "Sabores do sebouh". Kadangi diena buvo karšta, nesinorėjo jos užbaigti apkraunant skrandžius, todėl rinkomės tik užkandžius, kurie, žinia, Vidurio Rytų virtuvėje yra skanūs ir maistingi.
Padavėja, deja, gan prastai kalbėjo angliškai, todėl iki galo išsiaiškinti kai kurių patiekalų nepavyko. Užsisakėme chamuca su špinatais, mat aš tikėjausi gauti kadaise Kipre skanautų pyragėlių, bet gavau aliejuje virtą samosinį reikalą (ir kodėl nepasigilinau į pavadinimo skambesį?..). Ką padarysi. Suvalgėm, buvo visai neblogai, bet vis tiek kepti krosnyje pyragėliai dauuug skanesni nei šie.
Siriškas samosas sekė daug smagesni dalykai - baba ghanoush - keptų baklažanų užtepas ir mouhamara - keptų paprikų ir riešutų užtepas, abu pateikti su kvadratėliais supjaustyta arabiška duonele. Abu reikalai buvo puikūs, skanūs, švieži, ką čia ir bepridursi. Gaila, kad dėl to, jog norėjosi išbandyti kuo daugiau skirtingų maitinimo įstaigoje, negrįžome čia paragauti jau mūsuose dažnais tapusių falafelių ir humuso.
Visgi jei reiktų išrinkti patį skaniausią Portugalijoje valgytą maistą, nugalėtoju veikiausiai tektų paskelbti japonų restoranėlį "Namban", pasislėpusį viename Porto butų ir ofisų pastate. Kasdien čia siūlomi dienos pietūs - vieni veganams, antri tiems, kurie nepripažįsta, jog veganiškas maistas gali būti skanus ir sotus.
Jei tikitės greitų pietų, tai nesitikėkite, nes laukti maisto teko gana ilgai - čia juk lėto maisto restoranas. Kadangi vasara ir karšta, vietoje įprasto japoniško rameno pietums tą dieną siūlė šaltus ryžių makaronus su vaisiais, daržovėmis ir šaltą sriubą. O pietūs buvo tiesiog tobuli - sotūs, bet gaivūs, iš puikiausių produktų ir su geriausiomis japoniškos virtuvės tradicijomis - nuostabiai suderintais skoniais, kur jokių prieskonių nė nereikia, mat kiekvienas ingredientas atskleidžia savo kaimyno skonį. Ant smagių ryžių makaronų tupėjo kalnelis šviežutėlių gėrybių - pomidorų, saldaus moliūgo, braškių, paprikų, persikų, edamame pupelių, tofu, shiitake grybų ir wakame dumblių. Marinuotos morkytės turėjo lengvą aštrumo gaidelę, o šalta sriuba puikai savyje talpino miso sūrumą ir vaisišką gaivumą. Ir tai ne tik geriausias maistas, valgytas Portugalijoje. Tai kartu ir geriausias ragautas japoniškas maistas (aišku, nepabuvus Japonijoje), ir geriausi kada valgyti dienos pietūs. Pamirškite visokius dienos pietų karbonadus ar pervirusius makaronus su liūdnais padažais. Štai kaip turėtų pietauti visi normalūs žmonės karštomis vasaros dienomis. Ir tikrai už tokius pietus negaila pamokėti kiek daugiau, nei norėtųsi.
Turbūt įdomu, kodėl gi tupint Portugalijoje ragavau visokiausią, tik ne portugališką maistą?.. Na, taip jau nutiko... bet ir portugališko maisto degustacija buvo mūsų planuose - tam nužiūrėtas Porto mieste veikęs veganiškas restoranas "Lupin", kuris siūlė veganizuotus tradicinius patiekalus. Vakarienę pradėjome nuo lubinų ir alyvuogių užkandžio. Daug skaičiau apie portugalų mėgiamas lubinų pupeles, bet kažkaip vis nepavykdavo jų paragauti, tad išnaudojau puikią galimybę užsidėti varnelę. Nugi visai skanu - reikia juos gliaudyti iš kietoko lukšto, valgosi smagiai kaip ir kokios saulėgrąžos ar moliūgų sėklos.
Tačiau pagrindinė priežastis, mus atvijusi į šį portugališką vegan restoraną, buvo įžymusis Porto miesto patiekalas francesinha - arba "prancūzaitė": didelis jūreiviškas sumuštinis, veganizuotas ruošiant su rūkytu tofu, aštriomis sojos dešrelėmis ir veganišku sūriu. Labai įdomu, kai toks patiekalas iš knaipių patenka ant restorano stalo. Ir mirksta skanutėliame padaže. Galbūt nuotraukoje jis atrodo nedidelis, bet ooooi, kad ir kiek daug mėgčiau ir pajėgčiau suvalgyti, prancūzaitė buvo tikra bomba - nepaprastai soti ir sunkiai įveikiama. O kur tokio gan paprasto patiekalo smagumas? Matyt ir bus jo kuklumas, neįmantrumas - nereikia nieko vaidinti, niekuo apsimetinėti, tiesiog sotus maistas yra sotus maistas. O sotus maistas yra geras maistas. Jei valgyčiau tokią francesinhą namuose, po pietų klestelčiau ant sofutės ir glostyčiau sau pilvą.
Visgi vakarienė restorane šiek tiek įpareigoja ir priverčia susilaikyti nuo namūdiškų įpročių, todėl tam, kad pilvas liktų paglostytas (tik iš vidaus), užsisakau veganišką pastel de nata - žymųjų portugališką pyragaitį. Maloni padavėja pataria prieš valgant ant jo užberti truputuką cinamono - esą taip daro visi portugalai. Pyragaitis atkeliauja šiltas, padabintas cukraus pudros sniegeliu, karamelizuotais riešutais ir agavų sirupu. Paklausau patarimo ir paberiu ant jo cinamono. Ir ragauju. O-die-vai. Pyragaitis tiesiog tobulas. Traški, burnoje tirpstanti tešla, saldus kremas pyragaičio apačioje ir švelnus abrikoso burtas ne tik kad paglosto pilvą, bet ir pradžiugina širdį ir sielą (priklausomai nuo to, kuo labiau tikite).
Apsirestoraninę paskutines atostogų dienas leidome pankiškose maitinimo įstaigose. Pirmoji - "Casa da horta" - miesto širdyje įsikūrusi vieta, kuri save pristato taip: "mes - ne restoranas, mes tiesiog gaminame skanų vegan maistą iš vietinių produktų". Na, daugmaž taip ir yra - jokių ten fiti miti, paprastas, šviežias ir geras maistas. O dar ir pigus! Dienos pietūs kainuoja 5,5 €. Tą dieną siūlė kreminę daržovių sriubą ir piemenų pyragą. Žaviame rūsyje skambėjo muzika iš Quentino Tarantino filmų, šen bei ten kyšojo ekoanarchistinės propagandos ausytės, žodžiu, viskas kaip ir turi būti. Sriuba paprasta, skani, tik ją pasiskaninau papildoma druska, mat ji buvo kiek prėskoka (bet tinkama visokiems ten druskafobams ir pan.).
Piemenų pyrage slėpėsi avinžirniai ir daržovės, greta pūpsojo virtų ryžių krūvelė, pomidorai ir šviežių daržovių salotos. Taip, tokioje vietoje (horta pavadinime!) šviežumas yra labai svarbu, tad juo ir džiaugiausi. Ei, lietuviški beskoniai, bekvapiai ir bespalviai pomidorai! Slėpkitės iš gėdos nuo savo portugališkų giminaičių!.. Žinia, pavalgiau tikrai gerai, paprastai, bet skaniai.
Kai meniu matai desertą, imi desertą. Ne išimtis ir čia: išsirinkome porą riekelių pyrago - obuolių ir kerobo. Obuolinis pyragas buvo skanus, drėgnas ir gaivus, tuo tarpu kerobo pyragas buvo gan sausas ir sprangus. Et...
O paskutinę atostogų vakarienę Porte nutarėm valgyti rekomenduotoje "Black Mamba" vegan burgerinėje. Ten pat veikė ir muzikos krautuvė, tiekusi užkandinei muzikinį foną: grojo tarp visokių Vilniaus naujamiesčio gyventojų populiari keista muzika: post hardcore? stoner rock? Įsivaizduoju, kad keliems pažįstamiems čia valgyti labai patiktų. O man?.. Reikia žiūrėti į maistą!
Deja, rekomendacijos yra viena, o asmeninės patirtys - kas kita. Iš meniu išsirinkau įmantriausiai atrodžiusį burgerį su seitanu ir shiitake grybais, tačiau likau nusivylusi viskuo, išskyrus grybais. Shiitake buvo puikūs, lengvai padūmyti. Tuo tarpu burgerio paplotėlyje bandžiau visaip rasti seitaną, ir niekaip nepavyko. Per daug minkštas, kiek glitokas ir tąžus paplotėlis niekaip neįtikino, jog jame būta seitano. Galbūt seitanas baigėsi ir mano paplotėlį nieko nepasakę pakeitė kitu? Gal sumaišė burgerius? Kas nutiko? Kur mano išsvajotasis seitanas?.. Padažas burgerio taip pat negelbėjo, mat buvo įkyriai saldus. Saldžiai valgyti nemėgstu, o stiprus saldumas nedesertuose išvis man, didžiai maisto konservatorei, yra nesuprantamas dalykas. Toks pat padažas tupėjo ir prie bulvyčių, kurios buvo sausut sausutėlės: perkandus minkštą plutelę atrodė, jog valgau sausus bulvių košės miltelius. Ne, pati šios vietos burgerintis negaliu rekomenduoti.
Truputį liūdna, kad paskutinė portugališko maisto patirtis nebuvo labai vykusi, bet apžvelgus visas kitas šioje ilgoje vandenyno pakrantės šalyje atrastas veganiškas gėrybes reikia konstatuoti, jog veganams atostogauti čia yra verta. Tikrai verta.
Gražios likusios vasaros! Palieku skaitytojus su Portugalijoje augalinius riebalus reklamuojančiu raumenuotu pusnuogiu vyruku - kiek žinau, tokie vegan(i)ų tarpe dabar gan madingi ; )
Užtad vieną vakarą bevaikštinėjant po Lisabonos senamiestį tik žiū - viename bare siūlo veganiškus hot-dog'us! Tai kaip gi nesusigundysi... užeiname į Che portreto interpretacija padabintą barą "Groove" ir užsisakom porą dešrainių su Viduržemio jūros stiliaus dešrele.
 |
| Veganiškas hot-dog'as (3,5 €) |
Nežinia, ar dėl to, kad buvome jau praalkę, ar dar dėl ko, bet dešrainiai susivalgė greitai, sklandžiai ir džiaugsmingai. Skani veg-dešrelė tupėjo skaniame padaže ir puošėsi traškiomis bulvių lazdelėmis. Džiaugsmas greitmaisčio mėgėjams ir ašaros sveikuoliams.
Kuomet kai kam pabodo tas visas neįprastas pasaulio maistas, ir norėjosi kažko paprasto ir pažįstamo, nutarėme vieną iš vakarienių skirti... kinų maistui. Nes gi mūsuose taip įprastos visokios aštrios hunanio daržovės ar saldžiarūgščiai baklažanai! Užtai aplankytame kinų restorane Mr. Lu vis dėlto nieko panašaus rasti nepavyko. Meniu buvo daug mock meat, tofu ir kitų gėrybių. Užsisakėme aštraus tofu ir saldžiarūgštės seitano "mėsos".
 |
| Aštrus tofu (6,5 €) |
Įdomu, jog patiekalų skoniai buvo visiškai neatpažįstami. Todėl kurį laiką dar prasėdėjom googlindami, kokio Kinijos regiono maistas tai galėtų būti: tofu naudotas šilkinis ir minkštas, o padažas, kuriame tofu buvo pateiktas, nebuvo aštrus, na, nebent laaaaabai lengvai aštrus, ir aštrus tik tada, kai krimsteli į aitrųjį pipirą.
 |
| Saldžiarūgštis seitanas (6,9 €) |
Lygiai taip pat neįprastai valgėsi ir saldžiarūgštis seitanas. Tikėjausi palaidų seitano gabalėlių (ach, ta Lenkija, kuri išugdo mitybinius įpratimus!), bet gavau seitaną tešloje, kuris buvo laaaabai keistas ir panašėjo į visus tuos mėsos pakaitalus skardinėse, nei į šviežiai pagamintą. Kaip ir ankstesniame patiekale, skoniai nebuvo išraiškingi: padažas vaidino tik "surišamąjį" vaidmenį (beje, pagamintas be jokio krakmolo!), o saldumo ir rūgštumo suteikė greta su mock meat lėkštėje tupėję ananasai ir pomidorai. Bet matyt taip viskas ir turi būti: šią vietą internautai giria už autentiškumą, bet visgi man priimtinesnė Slabotkės kiniška autentika...
Vienai dienai susiorganizavome pabėgimą iš Lisabonos į netoliese esantį Sintra miestelį. Jis tupi UNESCO paveldo sąraše ir vilioja turistus savo pilimis pilaitėmis. O kuomet pūškuodamas į vieną jų užlipi, apvaikštai, ir tada pūškuodamas nusileidi žemyn nuo kalvos (kurgi nepūškuosi, jei reikia visur laipiot per nemenką karštį), viskas, apie ką gali galvoti, yra... maistas! Bet ar pavyks veganiškai pavalgyti nedideliame kalvotame miestelyje? Praeiname pro kinų restoraną - jo meniu nėra nė vieno (!) vegetariško patiekalo. Ne kažką. Tad pasitelkiu į pagalbą laimingosios karvutės aplikaciją ir surandu, jog netoli traukinių stoties veikia sveikuoliška užkandinė "Ekvilibro", kuri siūlo vegan pietus.
 |
| Trinta daržovių sriuba |
Žinoma, kai vienas iš dienos pietų meniu turi vegan (ir GF) burgerį, renkiesi būtent tą. Sriuba, gėrimas ir karštas patiekalas kainavo 7,5 €. Sriuba buvo skani, nors ir sveikuoliška: lengva, neperkrauta prieskonių, bet soti ir pagardinta... aguonomis! Užtad gavusi burgerį per daug neapsidžiaugiau, mat jų be gliuteno reiškė tiesiog be bandelės. Pykau ant savęs, kad nesirinkau veganiško kišo pyrago su daržovėmis, bet ką jau čia, ragaujam iš burgerio likusį kotlėėtą.
 |
| Sveikuoliškas vegan burgeris |
Ogi kotletėlis buvo visai neblogas! Vaizdu ir spalva stengėsi imituoti mėsas, tačiau skonis sužavėjo ir pačius didžiausius skeptikus, mat buvo puikiai subalansuotas, tekstūra maloni, nesivėlė burnoje kaip kad daro kai kurie vegeburgeriai, o ir toliau dekonstravosi lėkštėje į nedidelius birius gabalėlius. Puikiausia patiekalo dalis buvo dauuug sėklų burgeryje. Niam. Dar reiktų pagirti ir už salotas - nepriekaištingai šviežos ir pagardintos maloniu padažu. Jei visas sveikuoliškas maistas būtų toks, turbūt galėčiau maitintis sveikiau!
Vis dėlto suvalgiusi burgerį be bandelės, jaučiausi išduota, todėl paskutine vakariene Lisabonoje tapo TIKRAS burgeris, t.y. su bandele. Veganiškas. Iš centre pasislėpusios užkandinės "Vegana Burgers". Išsirinkau pupelių ir grybų burgerį su figų duonele, taip pat kaip didžiausia apžora pasiėmiau saldžiosios bulvės traškučių (3 €) bei desertą - mango pudingą.
 |
| Grybų ir pupelių burgeris (7,45 €) |
Burgeris buvo tikrai geras. Paplotėlis didžiulis, minkštutis, purus ir skanus, patupdytas ant šviežių salotų ir rukolos lapelių ir pasislėpęs tarp šviežios ir lengvai saldžios bandelės. Bandele džiaugiausi dar labiau, kai joje rasdavau burnoje tirpstančių figos gabalėlių. Puiki kombinacija. Vienintelė bėda, kad baiginėdama burgerį supratau, jog ta milžiniška saldžiosios bulvės traškučių porcija bus neįveikiama, tad jei ten keliausite, imkite vieną dviems ir dalinkitės.
 |
| Mangų putėsiai (2,5 €) |
Tuo tarpu desertas buvo visiškas nusivylimas. Pradėkime nuo to, jog jį man atnešė uždarytame ir aptepliotame plastikiniame indelyje. Tuo tarpu užkandinė skelbia - nenaudojame jokio plastiko! Aha, aha... Antra, toks pateikimas rėkte rėkia, jog desertas gaminamas ne čia. O jei gaminamas ne čia (na, nebent tai būtų ledai, kuriems reikia mandresnio paruošimo), tai kam tada jo reikia? Ir apie pateikimo estetiką net nebesiplėsiu. Indelio turinys taip pat nuliūdino. Nes tai nebuvo putėsiai, o veikiau tyrelė -tokia, kokią duoda kūdikiams valgyti. Aišku, kartais kūdikių maistas būna skanesnis nei suaugusių, bet gi nereikia tada meluoti ir vadinti tyrelės putėsiais? Iš esmės, valgiau trintus mangus su bananu, imbieru ir žiupsneliu cinamono. Visiškai neverta nei kainos, nei vietos mano skrandyje. Todėl eikite į burgerinę ir pasilikite prie burgerių. Tik prie tų puikių burgerių.
Atsisveikinę su Lisabona, patraukėme į Portą: miestas garsėja savo kulinarija ir vynais, tad panašu, jog nuobodžiauti čia tikrai neteks. Pirmosios vakarienės nukeliaujame pas sirus į restoraną "Sabores do sebouh". Kadangi diena buvo karšta, nesinorėjo jos užbaigti apkraunant skrandžius, todėl rinkomės tik užkandžius, kurie, žinia, Vidurio Rytų virtuvėje yra skanūs ir maistingi.
 |
| Chamuca su špinatais (1,4 €/vnt) |
Padavėja, deja, gan prastai kalbėjo angliškai, todėl iki galo išsiaiškinti kai kurių patiekalų nepavyko. Užsisakėme chamuca su špinatais, mat aš tikėjausi gauti kadaise Kipre skanautų pyragėlių, bet gavau aliejuje virtą samosinį reikalą (ir kodėl nepasigilinau į pavadinimo skambesį?..). Ką padarysi. Suvalgėm, buvo visai neblogai, bet vis tiek kepti krosnyje pyragėliai dauuug skanesni nei šie.
 |
| Baba ganoush (4,2 €) ir mouhamara (4,2 €) |
Siriškas samosas sekė daug smagesni dalykai - baba ghanoush - keptų baklažanų užtepas ir mouhamara - keptų paprikų ir riešutų užtepas, abu pateikti su kvadratėliais supjaustyta arabiška duonele. Abu reikalai buvo puikūs, skanūs, švieži, ką čia ir bepridursi. Gaila, kad dėl to, jog norėjosi išbandyti kuo daugiau skirtingų maitinimo įstaigoje, negrįžome čia paragauti jau mūsuose dažnais tapusių falafelių ir humuso.
Visgi jei reiktų išrinkti patį skaniausią Portugalijoje valgytą maistą, nugalėtoju veikiausiai tektų paskelbti japonų restoranėlį "Namban", pasislėpusį viename Porto butų ir ofisų pastate. Kasdien čia siūlomi dienos pietūs - vieni veganams, antri tiems, kurie nepripažįsta, jog veganiškas maistas gali būti skanus ir sotus.
 |
| Šalti ramenai su vaisiais ir daržovėm, marinuotos morkytės ir šalta sriuba (8,5 €) |
Jei tikitės greitų pietų, tai nesitikėkite, nes laukti maisto teko gana ilgai - čia juk lėto maisto restoranas. Kadangi vasara ir karšta, vietoje įprasto japoniško rameno pietums tą dieną siūlė šaltus ryžių makaronus su vaisiais, daržovėmis ir šaltą sriubą. O pietūs buvo tiesiog tobuli - sotūs, bet gaivūs, iš puikiausių produktų ir su geriausiomis japoniškos virtuvės tradicijomis - nuostabiai suderintais skoniais, kur jokių prieskonių nė nereikia, mat kiekvienas ingredientas atskleidžia savo kaimyno skonį. Ant smagių ryžių makaronų tupėjo kalnelis šviežutėlių gėrybių - pomidorų, saldaus moliūgo, braškių, paprikų, persikų, edamame pupelių, tofu, shiitake grybų ir wakame dumblių. Marinuotos morkytės turėjo lengvą aštrumo gaidelę, o šalta sriuba puikai savyje talpino miso sūrumą ir vaisišką gaivumą. Ir tai ne tik geriausias maistas, valgytas Portugalijoje. Tai kartu ir geriausias ragautas japoniškas maistas (aišku, nepabuvus Japonijoje), ir geriausi kada valgyti dienos pietūs. Pamirškite visokius dienos pietų karbonadus ar pervirusius makaronus su liūdnais padažais. Štai kaip turėtų pietauti visi normalūs žmonės karštomis vasaros dienomis. Ir tikrai už tokius pietus negaila pamokėti kiek daugiau, nei norėtųsi.
 |
| Lubinų pupelių ir alyvuogių užkandis (2 €) |
Turbūt įdomu, kodėl gi tupint Portugalijoje ragavau visokiausią, tik ne portugališką maistą?.. Na, taip jau nutiko... bet ir portugališko maisto degustacija buvo mūsų planuose - tam nužiūrėtas Porto mieste veikęs veganiškas restoranas "Lupin", kuris siūlė veganizuotus tradicinius patiekalus. Vakarienę pradėjome nuo lubinų ir alyvuogių užkandžio. Daug skaičiau apie portugalų mėgiamas lubinų pupeles, bet kažkaip vis nepavykdavo jų paragauti, tad išnaudojau puikią galimybę užsidėti varnelę. Nugi visai skanu - reikia juos gliaudyti iš kietoko lukšto, valgosi smagiai kaip ir kokios saulėgrąžos ar moliūgų sėklos.
 |
| Francesinha (8 €) |
Tačiau pagrindinė priežastis, mus atvijusi į šį portugališką vegan restoraną, buvo įžymusis Porto miesto patiekalas francesinha - arba "prancūzaitė": didelis jūreiviškas sumuštinis, veganizuotas ruošiant su rūkytu tofu, aštriomis sojos dešrelėmis ir veganišku sūriu. Labai įdomu, kai toks patiekalas iš knaipių patenka ant restorano stalo. Ir mirksta skanutėliame padaže. Galbūt nuotraukoje jis atrodo nedidelis, bet ooooi, kad ir kiek daug mėgčiau ir pajėgčiau suvalgyti, prancūzaitė buvo tikra bomba - nepaprastai soti ir sunkiai įveikiama. O kur tokio gan paprasto patiekalo smagumas? Matyt ir bus jo kuklumas, neįmantrumas - nereikia nieko vaidinti, niekuo apsimetinėti, tiesiog sotus maistas yra sotus maistas. O sotus maistas yra geras maistas. Jei valgyčiau tokią francesinhą namuose, po pietų klestelčiau ant sofutės ir glostyčiau sau pilvą.
 |
| Pastel de nata (2,5 €) |
Visgi vakarienė restorane šiek tiek įpareigoja ir priverčia susilaikyti nuo namūdiškų įpročių, todėl tam, kad pilvas liktų paglostytas (tik iš vidaus), užsisakau veganišką pastel de nata - žymųjų portugališką pyragaitį. Maloni padavėja pataria prieš valgant ant jo užberti truputuką cinamono - esą taip daro visi portugalai. Pyragaitis atkeliauja šiltas, padabintas cukraus pudros sniegeliu, karamelizuotais riešutais ir agavų sirupu. Paklausau patarimo ir paberiu ant jo cinamono. Ir ragauju. O-die-vai. Pyragaitis tiesiog tobulas. Traški, burnoje tirpstanti tešla, saldus kremas pyragaičio apačioje ir švelnus abrikoso burtas ne tik kad paglosto pilvą, bet ir pradžiugina širdį ir sielą (priklausomai nuo to, kuo labiau tikite).
 |
| Kreminė daržovių sriuba iš "Casa da horta" |
Apsirestoraninę paskutines atostogų dienas leidome pankiškose maitinimo įstaigose. Pirmoji - "Casa da horta" - miesto širdyje įsikūrusi vieta, kuri save pristato taip: "mes - ne restoranas, mes tiesiog gaminame skanų vegan maistą iš vietinių produktų". Na, daugmaž taip ir yra - jokių ten fiti miti, paprastas, šviežias ir geras maistas. O dar ir pigus! Dienos pietūs kainuoja 5,5 €. Tą dieną siūlė kreminę daržovių sriubą ir piemenų pyragą. Žaviame rūsyje skambėjo muzika iš Quentino Tarantino filmų, šen bei ten kyšojo ekoanarchistinės propagandos ausytės, žodžiu, viskas kaip ir turi būti. Sriuba paprasta, skani, tik ją pasiskaninau papildoma druska, mat ji buvo kiek prėskoka (bet tinkama visokiems ten druskafobams ir pan.).
 |
| Piemenų pyragas |
Piemenų pyrage slėpėsi avinžirniai ir daržovės, greta pūpsojo virtų ryžių krūvelė, pomidorai ir šviežių daržovių salotos. Taip, tokioje vietoje (horta pavadinime!) šviežumas yra labai svarbu, tad juo ir džiaugiausi. Ei, lietuviški beskoniai, bekvapiai ir bespalviai pomidorai! Slėpkitės iš gėdos nuo savo portugališkų giminaičių!.. Žinia, pavalgiau tikrai gerai, paprastai, bet skaniai.
 |
| Kerobo pyragas ir obuolių pyragas (po 2,5 €) |
Kai meniu matai desertą, imi desertą. Ne išimtis ir čia: išsirinkome porą riekelių pyrago - obuolių ir kerobo. Obuolinis pyragas buvo skanus, drėgnas ir gaivus, tuo tarpu kerobo pyragas buvo gan sausas ir sprangus. Et...
O paskutinę atostogų vakarienę Porte nutarėm valgyti rekomenduotoje "Black Mamba" vegan burgerinėje. Ten pat veikė ir muzikos krautuvė, tiekusi užkandinei muzikinį foną: grojo tarp visokių Vilniaus naujamiesčio gyventojų populiari keista muzika: post hardcore? stoner rock? Įsivaizduoju, kad keliems pažįstamiems čia valgyti labai patiktų. O man?.. Reikia žiūrėti į maistą!
 |
| Stoner burger kompleksas (7,5 € ir +0,3€ jei renkiesi gerti Club-mate) |
Deja, rekomendacijos yra viena, o asmeninės patirtys - kas kita. Iš meniu išsirinkau įmantriausiai atrodžiusį burgerį su seitanu ir shiitake grybais, tačiau likau nusivylusi viskuo, išskyrus grybais. Shiitake buvo puikūs, lengvai padūmyti. Tuo tarpu burgerio paplotėlyje bandžiau visaip rasti seitaną, ir niekaip nepavyko. Per daug minkštas, kiek glitokas ir tąžus paplotėlis niekaip neįtikino, jog jame būta seitano. Galbūt seitanas baigėsi ir mano paplotėlį nieko nepasakę pakeitė kitu? Gal sumaišė burgerius? Kas nutiko? Kur mano išsvajotasis seitanas?.. Padažas burgerio taip pat negelbėjo, mat buvo įkyriai saldus. Saldžiai valgyti nemėgstu, o stiprus saldumas nedesertuose išvis man, didžiai maisto konservatorei, yra nesuprantamas dalykas. Toks pat padažas tupėjo ir prie bulvyčių, kurios buvo sausut sausutėlės: perkandus minkštą plutelę atrodė, jog valgau sausus bulvių košės miltelius. Ne, pati šios vietos burgerintis negaliu rekomenduoti.
Truputį liūdna, kad paskutinė portugališko maisto patirtis nebuvo labai vykusi, bet apžvelgus visas kitas šioje ilgoje vandenyno pakrantės šalyje atrastas veganiškas gėrybes reikia konstatuoti, jog veganams atostogauti čia yra verta. Tikrai verta.
Gražios likusios vasaros! Palieku skaitytojus su Portugalijoje augalinius riebalus reklamuojančiu raumenuotu pusnuogiu vyruku - kiek žinau, tokie vegan(i)ų tarpe dabar gan madingi ; )
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą