Maisto pakaitalų iššūkis!

Kaip sena (?) mokslinės fantastikos ir distopinių filmų fanė, visada žavėjausi ir futuristinio maisto idėjomis. Filmuose jos nagrinėjamos jau kurį laiką - maisto pakaitalai tapo pagrindine Soylent Green (1973) siužeto linija, o Star Trek'o maisto replikatoriai įkvepia naujutėlius išradimus. Maisto pakaitalai taip pat daug kam asocijuojasi su kosminiu maistu, t.y. maistu, kurį valgo astronautai, nors iš tiesų šiandieninių kosmoso misijų pietūs mažai kuo tesiskiria nuo įprastų, valgomų žemėje.

Senutėlis komiksas.

Kuomet JAV buvo sukurtas Soylent'as, laukiau nesulaukiau, kuomet panašūs produktai bus prieinami ir gyvenantiems Europoje. Laukti neteko ilgai, o nutaikius progą (t.y. siaubingai užimtus mėnesius, kuomet maistas pagal prioritetus atsiduria kažkur sąrašo gale), nusprendžiau išbandyti kuo įvairesnių maisto pakaitalų. Ir ne tik išbandyti, o maitintis vien tik jais. Be to, valgydama laboratorijose sukurtą sintetinį maistą taip savotiškai maištaučiau prieš visokius "natūralistus", apsėstus trumpų produktų sudėčių ir "švaraus valgymo". Valgyti maisto pakaitalus (taip, tuos futuristinius, kurie žada, jog gausite visut visutėles reikalingas maisto medžiagas, o ne dietinius, kur ten kažkas keisto su baltymais/kalorijom) nutariau 5 dienas iš eilės - ne per ilgai, kad kažką blogo sau pasidaryčiau, bet pakankamai ilgai, kad galėčiau matyti kažkokius rezultatus. Be maisto pakaitalų nutariau gerti tik arbatą ir vandenį, daugiau nieko.

Maisto pakaitalai filme "Cloud atlas". Neveganiški. Ir neetiški.

Kadangi originalusis Soylent'as Lietuvoje sunkiai gaunamas, o be to, pastaruoju metu kilo abejonių dėl jo veganiškumo, peržiūrėjau krūvą maisto pakaitalų gamintojų iš Europos puslapių. Kadangi milteliniai maisto pakaitalai reikalauja papildomo darbo (vaje!) juos paruošti, žiūrėjau tik jau pagaminto maisto buteliukus. Žinoma, maistas turėjo būti veganiškas, tačiau nemažai gamintojų į savo receptus įtraukę išrūgas. Taip pat buvo aktualios siuntimo kainos - kai kurių produktų siuntimas būtų kainavęs antra tiek, kiek patys produktai, tad būdama taupi, rinkausi kiek geresnius pasiūlymus. Taip pat norėjos paragauti kuo daugiau skirtingų maisto pakaitalų, todėl ieškojau degustacinių rinkinių. Mano visus ar daugumą reikalavimų atitiko trys gamintojai: Ambronite iš Suomijos, Saturo iš Austrijos ir Mana iš Čekijos. Viskas atkeliavo labai greitai - vos per kelias dienas nuo užsakymo.

Panagrinėjus visus gamintojus, susidariau tokių įspūdžių: Ambronite taikosi į japius, kurie bėgioja maratonus, važinėja longbordus, turi haskius, karts nuo karto detoksikuoja savo kūnus visokiais ten sulčių kokteilais. Žodžiu, tikrai ne į mane. Bet išbandyti gi reikia?.. Tuo tarpu Mana groja per geekiškas stygas: save pristato šūkiu "Delicious theory of everything", reklamoje Maną geria 30+ amžiaus žmonės, nufimuotas ir jų fabrikas, nes technologijos yra gerai! Jų feisbuke galima rasti nuotraukų, kaip Maną už vairo geria pilotai, o ant komandos narių sienos tupi ir kosmoso beždžionė. Taip, šitoks gėrimas labiau kreipiasi į mane. Kaip suprantu, Saturo yra jauniausia kompanija; jų puslapyje sužavi, jog gėrimas pristatomas "vegan and sustainable" (kita vertus, kiek daug tetrapakų ir plastiko... kurį visą išrūšiavau, cha!), taip pat radau ir šią išpažintį: While we do not recommend to live solely from Saturo, you could. (And to be honest, some members of our team also did and do for extended periods of time.). Be to, pasigyrus apie būsimą challenge internetų platybėse, sulaukiau ir jų atstovo žinutės (rašė, kad pasikeitė buteliukų dizainas ir atsiuntė naujojo nuotrauką). Smagu!

Taip atrodo maistas 5-ioms dienoms.

Iš gauto maisto susidėliojau komplektukus kiekvienai dienai - stengiausi, kad kasdien maistas bent šiek tiek skirtųsi, taip pat paskaičiavau suvartojamas kalorijas (prasta iš manęs mitybos specialistė, bet sužiūrėjau, kad per dieną turėčiau gauti apie 1800 kalorijų). Kadangi prieš pat eksperimentą iš močiutės prisivežiau šviežių žalumynų, tai turėjau "saugiklį" - jei jau jausiu badą, griaušiu špinatą. 

Įdomu, jog visi šie maisto pakaitalai - natūralūs, pagaminti iš augalinių produktų ir prisotinti tokiais vitaminais, dėl kurių trūkumo dažnai kyla panika (B12 ir D). Taigi, nors mano maisto kilmės vieta - laboratorija, tačiau jis daug natūralesnis nei visokios ten daktariškos dešros ir pan. Labiausiai nerimą kėlė nemažas riebalų kiekis gėrimuose - ar nebus bjauru juos gerti?.. Galiausiai, savaitgalį pasimėgavusi "normaliu" maistu, pirmadienį pradėjau savo penkių dienų eksperimentą.

1 diena

Visai dienai pasiruošiau 4 buteliukus Mana gėrimo; viename buteliuke yra 20 proc. rekomenduojamų parai maisto medžiagų. Pirmąjį kambario temperatūros buteliuką pradėjau lėtai gurkšnoti anksti (~7:00) ryte. Didelis riebalų kiekis gėrime nesijautė, o skonis priminė labai skystą ligoninės pusryčių stiliaus manų košę + pastovėjusį (bet nesugedusį) sojų pieną ir vaistus (Smecta + vaikiškas Panadol). Gėrėsi jis gan sunkiai - dažniausiai pusryčiauju sočiai, todėl buvo truputį baisu, kad kur pakeliui į darbelius nenugriūčiau. Nenugriuvau, ir po truputį gurkšnojau tą butelaitį. Ne itin patenkintu veidu... O dar reiks sugerti jo daugiau, tad kaip galimą sprendimą sumąsčiau įdėti antrąją pakuotę į šaldytuvą ir mėginti šį gėrimą vartoti atšaldytą.

Keista, bet tuo pačiu ir smagu, jog sugėrus pusrytinį butelaitį, skrandyje negrojo orkestrai, valgyti nesinorėjo, jaučiausi gerai, silpna nebuvo. Tad mano organizmas tokį maistą priėmė - nebūtų priėmęs, būčiau virtusi baisia ragana... Pietų pradėjau norėti apie 13:30,  nors įprastai pietauju tarp 12-13 val. Vadinasi, tikrai gerai pasisotinau. Antroji pakuotė nukeliavo į skrandį daug greičiau - šaltos Mana skonis daug geresnis ir nebestrigo gerklėje.

Mana sudėtis

P. S. Šį įspūdžių gabaliuką rašau 19 val., ir tik dabar pradedu vėl jausti alkį. Ar man tik taip atrodo, ar vartojant maisto pakaitalus alkį jaučiu mažiau ir rečiau?.. Aišku, gal norėtųsi suvalgyt kokį kvepiantį persiką ar pagraužti jūros dumblių traškučių, bet daugiau dėl pačio proceso nei dėl to, jog norėtųsi valgyti... Be to, kadangi nereikėjo galvoti apie maistą ir jo ruošimą, daugiau laiko galėjau skirti darbui. Valio!

2 diena

Kavos skonio Saturo. Nauji butelaičiai gražesni nei šis.

Šiandien mano maistu tapo Saturo gėrimai; pasimokiusi iš pirmosios dienos, juos vakare sukroviau į šaldytuvą.

Rytą pradėjau nuo kavos skonio gėrimo - o jis tikrai smagus: jei ne gėrimo tirštumas, turbūt net per daug nesiskirtų nuo paruoštos ir skardinėse ar butelaičiuose pardavinėjamos kavos. Gėrimas nėra per saldus (man tai tikrai patinka!), kiek kartokas, tad neišeina jo greit išgerti, bet ir visiškai nėra reikalo kur nors skubėti; Viename buteliuke yra 500 kcal ir 25 proc. rekomenduojamos maisto medžiagų paros dozės, tad nors ir pusryčius valgau stiprius, bet šio kiekio Saturo pusryčiams buvo kiek per daug, todėl užbaigiau jį priešpiečiams.

Saturo sudėtis

Reikia pažymėti, jog antrąją eksperimento dieną pabudau pati, gan anksti, jaučiausi gerai, nebuvau išbadėjusi (o dažnai pabundu iš alkio) ir nebuvau užtinusi.

Pietums gėriau originalaus skonio Saturo - jis taip pat buvo visai OK, neįspūdingas, bet skonis smagesnis nei Mana gėrimo. Užtad vakarienei pasilikau patį smagiausią - šokoladinį Saturo. Jis buvo... kažkas nuostabaus. Visiškai įsivaizduoju, jog galėčiau maitintis vien tik jais. Tirštokas, kiek riebokas jis priminė šokoladinį sojos ar kokosų pieną. Išgėriau 1/3, vakarui viso butelaičio buvo per daug. 

Šią dieną gėrimai labai pravertė - reikėjo visur lakstyt ir tvarkytis reikalus, todėl neįsivaizduoju, kada būčiau radusi laiko pavalgyti. O dabar - išsitrauki iš krepšio buteliuką - ir soti!

3 diena

Kitaip nei antrąją dieną, atsikėlusi nebuvau tokia laiminga: burnoje tupėjo šeškas, apdovanojęs ją bjauroku kvapu ir nemaloniu skoniu. Laimei, dar turėjau likusio šokoladinio Saturo, kuris nesunkiai padėjo su tais jausmais susitvarkyti.

Pietums išgėriau buteliuką Mana gėrimo - vėl šalto, prie skonio jau pripratau, ji netgi buvo visai skani. Vis dėl to ėmiau norėti įprasto maisto, tačiau laikiausi tvirtai ir visoms pagundoms atsispyriau.

Uogų skonio Ambronite gėrimas pozuoja prie bananinio maišelio.

Vakarienei paragavau vienintelio miltelinio gėrimo - Ambronite firmos uogų skonio smūčio. Ši kompanija vienintelė reklamavosi kaip healthy lifestyle kažkas, su jaunais žaviais žmonėmis, geriančiais žalius kokteiliukus iš savo shaker'ių. Na ir niekaip nesuprantu, kodėl reklamose jie šypsosi: gėrimas buvo bjaurios tekstūros ir bjauroko skonio: nejaučiau jokių uogų, tik kažkokią šviežiai nupjautą žolę. Ne, šitas reikalas man perdėm sveikuoliškas...

Ambronite sudėtis

4 diena

Ketvirtąją eksperimento dieną vėl jaučiu nemalonius dalykus: burna veliasi, liežuvis baltas... Valausi dantis kokius 4 kartus per dieną ir kramtau kramtoškes, bet niekas nepadeda. Vienintelė laimė - šiandien Saturo diena. Pusryčiams Saturo "kava", pietums - originalus Saturo (kuris galbūt panašus į laktozės netoleruojančios draugės ragautą kupranugarių pieną?.. toks riebus, tirštas...), o vakarienę švenčiu su šokoladiniu Saturo gėrimu. Meilė iš pirmo gurkšnio!

5 diena

Paskutinės dienos meniu - Mana ir Ambronite. Pusrytinė Mana geriasi greičiau, pripratau prie skonio. Vis dėl to mano burnoje vis dar gyvena keli šeškiukai.

Bananinis Ambronite skanesnis, bet vis tiek geriu jį be jokio džiaugsmo. Banano "įskaityti" nesugebu, bet jaučiu skonyje daug riešutų.

Vakarą užbaigiu paskutine Mana, o kadangi šeškai burnoje užkniso negyvai, tai baigdama eksperimentą suvalgau pakelį (3 g) jūros dumblių traškučių, kurie su savo intensyviu skoniu turėjo nuimti bjaurų jausmą burnoje. Ir nuėmė!

Taigi, ką supratau iš savo eksperimento?

1. Maisto pakaitalais maitintis įmanoma, nes nepajutau jokio labai blogo poveikio sveikatai (pvz. girdėjau, jog taip besimaitinantiems kyla vidurių užkietėjimo bėdos, bet gal čia nuo kiekvieno organizmo ir jo kitoniškumo tas priklauso?..). Visą savaitę buvau gyvybingą, darbinga, nejaučiau bado, skrandis negrojo orkestrų.
2. Dėl maisto pakaitalų skonio - kuo jis mažiau pritrauktas prie gamtos - tuo geriau. Natūralius vaisių ir daržovių kokteilius imitavęs gėrimas man buvo bjaurus ir geriamas tik iš reikalo. Tuo tarpu "beskoniai" nenatūralūs gėrimai buvo daug skanesni (tiesą sakant, šeštosios dienos ryte visai norėjau pusryčiams sugerti dar vieną Maną), o šokoladinis gėrimas išvis kažkokia pasaka.
3. Mano susidėliotos porcijos neatitiko mano norų ir poreikių. Nors taip gal ir neatrodo, nevalgau labai daug. Greičiau valgau gan mažai. Bet pasiruoštų dienos porcijų neįveikiau, buvo elementariai per daug. Kita vertus, dar turiu maisto pakaitalų kelioms dienoms - kada prispaus laikas gyvatė ir vėl neturėsiu kada užsiimti maisto gaminimu, turėsiu kuo maitintis. O likusius Ambronite smūčių miltelius (originalus ir obuoliai su imbieru) galima vežtis į kokią kelionę: vietos daug neužima, sveria mažai... Iš tiesų, žygiuose milteliniai maistai - tikrai puikus sprendimas (pamenu, kiek svėrė maistas, kurį tempėm ant kuprų žygyje po Krymą...)
4. Kaina: eksperimentas gan brangus, bet tik todėl, kad užsisakinėjau nedidelius kiekius ir degustacinius pakelius. Visgi užtaikiau ant kelių akcijų-atrakcijų; pvz. Ambronite taste pack (4 maišeliai) man nekainavo nieko, tereikėjo apmokėti ~ 5 € už siuntimą. Saturo gėrimai, deja, patys brangiausi: porcija (1 butelaitis) kainuoja nuo 2 €, bet dienos maistas gali kainuoti nuo 6 iki 12 €, kas gal ir nėra taip baisu. Mana gėrimai buvo pigiausi: viena porcija atsieina ~2,5 €, siunčiantis didelį kiekį, jos kaina krinta ir dienos maistas gali kainuoti nuo 6 iki 10 €.
5. Ar kartočiau eksperimentą? Ar maitinčiausi maisto pakaitalais? Taip, o kodėl gi ne?