2017 m. birželio 17 d., šeštadienis

Maisto pakaitalų iššūkis!

Kaip sena (?) mokslinės fantastikos ir distopinių filmų fanė, visada žavėjausi ir futuristinio maisto idėjomis. Filmuose jos nagrinėjamos jau kurį laiką - maisto pakaitalai tapo pagrindine Soylent Green (1973) siužeto linija, o Star Trek'o maisto replikatoriai įkvepia naujutėlius išradimus. Maisto pakaitalai taip pat daug kam asocijuojasi su kosminiu maistu, t.y. maistu, kurį valgo astronautai, nors iš tiesų šiandieninių kosmoso misijų pietūs mažai kuo tesiskiria nuo įprastų, valgomų žemėje.

Senutėlis komiksas.

Kuomet JAV buvo sukurtas Soylent'as, laukiau nesulaukiau, kuomet panašūs produktai bus prieinami ir gyvenantiems Europoje. Laukti neteko ilgai, o nutaikius progą (t.y. siaubingai užimtus mėnesius, kuomet maistas pagal prioritetus atsiduria kažkur sąrašo gale), nusprendžiau išbandyti kuo įvairesnių maisto pakaitalų. Ir ne tik išbandyti, o maitintis vien tik jais. Be to, valgydama laboratorijose sukurtą sintetinį maistą taip savotiškai maištaučiau prieš visokius "natūralistus", apsėstus trumpų produktų sudėčių ir "švaraus valgymo". Valgyti maisto pakaitalus (taip, tuos futuristinius, kurie žada, jog gausite visut visutėles reikalingas maisto medžiagas, o ne dietinius, kur ten kažkas keisto su baltymais/kalorijom) nutariau 5 dienas iš eilės - ne per ilgai, kad kažką blogo sau pasidaryčiau, bet pakankamai ilgai, kad galėčiau matyti kažkokius rezultatus. Be maisto pakaitalų nutariau gerti tik arbatą ir vandenį, daugiau nieko.

Maisto pakaitalai filme "Cloud atlas". Neveganiški. Ir neetiški.

Kadangi originalusis Soylent'as Lietuvoje sunkiai gaunamas, o be to, pastaruoju metu kilo abejonių dėl jo veganiškumo, peržiūrėjau krūvą maisto pakaitalų gamintojų iš Europos puslapių. Kadangi milteliniai maisto pakaitalai reikalauja papildomo darbo (vaje!) juos paruošti, žiūrėjau tik jau pagaminto maisto buteliukus. Žinoma, maistas turėjo būti veganiškas, tačiau nemažai gamintojų į savo receptus įtraukę išrūgas. Taip pat buvo aktualios siuntimo kainos - kai kurių produktų siuntimas būtų kainavęs antra tiek, kiek patys produktai, tad būdama taupi, rinkausi kiek geresnius pasiūlymus. Taip pat norėjos paragauti kuo daugiau skirtingų maisto pakaitalų, todėl ieškojau degustacinių rinkinių. Mano visus ar daugumą reikalavimų atitiko trys gamintojai: Ambronite iš Suomijos, Saturo iš Austrijos ir Mana iš Čekijos. Viskas atkeliavo labai greitai - vos per kelias dienas nuo užsakymo.

Panagrinėjus visus gamintojus, susidariau tokių įspūdžių: Ambronite taikosi į japius, kurie bėgioja maratonus, važinėja longbordus, turi haskius, karts nuo karto detoksikuoja savo kūnus visokiais ten sulčių kokteilais. Žodžiu, tikrai ne į mane. Bet išbandyti gi reikia?.. Tuo tarpu Mana groja per geekiškas stygas: save pristato šūkiu "Delicious theory of everything", reklamoje Maną geria 30+ amžiaus žmonės, nufimuotas ir jų fabrikas, nes technologijos yra gerai! Jų feisbuke galima rasti nuotraukų, kaip Maną už vairo geria pilotai, o ant komandos narių sienos tupi ir kosmoso beždžionė. Taip, šitoks gėrimas labiau kreipiasi į mane. Kaip suprantu, Saturo yra jauniausia kompanija; jų puslapyje sužavi, jog gėrimas pristatomas "vegan and sustainable" (kita vertus, kiek daug tetrapakų ir plastiko... kurį visą išrūšiavau, cha!), taip pat radau ir šią išpažintį: While we do not recommend to live solely from Saturo, you could. (And to be honest, some members of our team also did and do for extended periods of time.). Be to, pasigyrus apie būsimą challenge internetų platybėse, sulaukiau ir jų atstovo žinutės (rašė, kad pasikeitė buteliukų dizainas ir atsiuntė naujojo nuotrauką). Smagu!

Taip atrodo maistas 5-ioms dienoms.

Iš gauto maisto susidėliojau komplektukus kiekvienai dienai - stengiausi, kad kasdien maistas bent šiek tiek skirtųsi, taip pat paskaičiavau suvartojamas kalorijas (prasta iš manęs mitybos specialistė, bet sužiūrėjau, kad per dieną turėčiau gauti apie 1800 kalorijų). Kadangi prieš pat eksperimentą iš močiutės prisivežiau šviežių žalumynų, tai turėjau "saugiklį" - jei jau jausiu badą, griaušiu špinatą. 

Įdomu, jog visi šie maisto pakaitalai - natūralūs, pagaminti iš augalinių produktų ir prisotinti tokiais vitaminais, dėl kurių trūkumo dažnai kyla panika (B12 ir D). Taigi, nors mano maisto kilmės vieta - laboratorija, tačiau jis daug natūralesnis nei visokios ten daktariškos dešros ir pan. Labiausiai nerimą kėlė nemažas riebalų kiekis gėrimuose - ar nebus bjauru juos gerti?.. Galiausiai, savaitgalį pasimėgavusi "normaliu" maistu, pirmadienį pradėjau savo penkių dienų eksperimentą.

1 diena


Visai dienai pasiruošiau 4 buteliukus Mana gėrimo; viename buteliuke yra 20 proc. rekomenduojamų parai maisto medžiagų. Pirmąjį kambario temperatūros buteliuką pradėjau lėtai gurkšnoti anksti (~7:00) ryte. Didelis riebalų kiekis gėrime nesijautė, o skonis priminė labai skystą ligoninės pusryčių stiliaus manų košę + pastovėjusį (bet nesugedusį) sojų pieną ir vaistus (Smecta + vaikiškas Panadol). Gėrėsi jis gan sunkiai - dažniausiai pusryčiauju sočiai, todėl buvo truputį baisu, kad kur pakeliui į darbelius nenugriūčiau. Nenugriuvau, ir po truputį gurkšnojau tą butelaitį. Ne itin patenkintu veidu... O dar reiks sugerti jo daugiau, tad kaip galimą sprendimą sumąsčiau įdėti antrąją pakuotę į šaldytuvą ir mėginti šį gėrimą vartoti atšaldytą.

Keista, bet tuo pačiu ir smagu, jog sugėrus pusrytinį butelaitį, skrandyje negrojo orkestrai, valgyti nesinorėjo, jaučiausi gerai, silpna nebuvo. Tad mano organizmas tokį maistą priėmė - nebūtų priėmęs, būčiau virtusi baisia ragana... Pietų pradėjau norėti apie 13:30,  nors įprastai pietauju tarp 12-13 val. Vadinasi, tikrai gerai pasisotinau. Antroji pakuotė nukeliavo į skrandį daug greičiau - šaltos Mana skonis daug geresnis ir nebestrigo gerklėje.

Mana sudėtis

P. S. Šį įspūdžių gabaliuką rašau 19 val., ir tik dabar pradedu vėl jausti alkį. Ar man tik taip atrodo, ar vartojant maisto pakaitalus alkį jaučiu mažiau ir rečiau?.. Aišku, gal norėtųsi suvalgyt kokį kvepiantį persiką ar pagraužti jūros dumblių traškučių, bet daugiau dėl pačio proceso nei dėl to, jog norėtųsi valgyti... Be to, kadangi nereikėjo galvoti apie maistą ir jo ruošimą, daugiau laiko galėjau skirti darbui. Valio!

2 diena

Kavos skonio Saturo. Nauji butelaičiai gražesni nei šis.

Šiandien mano maistu tapo Saturo gėrimai; pasimokiusi iš pirmosios dienos, juos vakare sukroviau į šaldytuvą.
Rytą pradėjau nuo kavos skonio gėrimo - o jis tikrai smagus: jei ne gėrimo tirštumas, turbūt net per daug nesiskirtų nuo paruoštos ir skardinėse ar butelaičiuose pardavinėjamos kavos. Gėrimas nėra per saldus (man tai tikrai patinka!), kiek kartokas, tad neišeina jo greit išgerti, bet ir visiškai nėra reikalo kur nors skubėti; Viename buteliuke yra 500 kcal ir 25 proc. rekomenduojamos maisto medžiagų paros dozės, tad nors ir pusryčius valgau stiprius, bet šio kiekio Saturo pusryčiams buvo kiek per daug, todėl užbaigiau jį priešpiečiams.

Saturo sudėtis

Reikia pažymėti, jog antrąją eksperimento dieną pabudau pati, gan anksti, jaučiausi gerai, nebuvau išbadėjusi (o dažnai pabundu iš alkio) ir nebuvau užtinusi.

Pietums gėriau originalaus skonio Saturo - jis taip pat buvo visai OK, neįspūdingas, bet skonis smagesnis nei Mana gėrimo. Užtad vakarienei pasilikau patį smagiausią - šokoladinį Saturo. Jis buvo... kažkas nuostabaus. Visiškai įsivaizduoju, jog galėčiau maitintis vien tik jais. Tirštokas, kiek riebokas jis priminė šokoladinį sojos ar kokosų pieną. Išgėriau 1/3, vakarui viso butelaičio buvo per daug. 

Šią dieną gėrimai labai pravertė - reikėjo visur lakstyt ir tvarkytis reikalus, todėl neįsivaizduoju, kada būčiau radusi laiko pavalgyti. O dabar - išsitrauki iš krepšio buteliuką - ir soti!

3 diena

Kitaip nei antrąją dieną, atsikėlusi nebuvau tokia laiminga: burnoje tupėjo šeškas, apdovanojęs ją bjauroku kvapu ir nemaloniu skoniu. Laimei, dar turėjau likusio šokoladinio Saturo, kuris nesunkiai padėjo su tais jausmais susitvarkyti.

Pietums išgėriau buteliuką Mana gėrimo - vėl šalto, prie skonio jau pripratau, ji netgi buvo visai skani. Vis dėl to ėmiau norėti įprasto maisto, tačiau laikiausi tvirtai ir visoms pagundoms atsispyriau.

Uogų skonio Ambronite gėrimas pozuoja prie bananinio maišelio.

Vakarienei paragavau vienintelio miltelinio gėrimo - Ambronite firmos uogų skonio smūčio. Ši kompanija vienintelė reklamavosi kaip healthy lifestyle kažkas, su jaunais žaviais žmonėmis, geriančiais žalius kokteiliukus iš savo shaker'ių. Na ir niekaip nesuprantu, kodėl reklamose jie šypsosi: gėrimas buvo bjaurios tekstūros ir bjauroko skonio: nejaučiau jokių uogų, tik kažkokią šviežiai nupjautą žolę. Ne, šitas reikalas man perdėm sveikuoliškas...

Ambronite sudėtis

4 diena

Ketvirtąją eksperimento dieną vėl jaučiu nemalonius dalykus: burna veliasi, liežuvis baltas... Valausi dantis kokius 4 kartus per dieną ir kramtau kramtoškes, bet niekas nepadeda. Vienintelė laimė - šiandien Saturo diena. Pusryčiams Saturo "kava", pietums - originalus Saturo (kuris galbūt panašus į laktozės netoleruojančios draugės ragautą kupranugarių pieną?.. toks riebus, tirštas...), o vakarienę švenčiu su šokoladiniu Saturo gėrimu. Meilė iš pirmo gurkšnio!

5 diena

Paskutinės dienos meniu - Mana ir Ambronite. Pusrytinė Mana geriasi greičiau, pripratau prie skonio. Vis dėl to mano burnoje vis dar gyvena keli šeškiukai.

Bananinis Ambronite skanesnis, bet vis tiek geriu jį be jokio džiaugsmo. Banano "įskaityti" nesugebu, bet jaučiu skonyje daug riešutų.

Vakarą užbaigiu paskutine Mana, o kadangi šeškai burnoje užkniso negyvai, tai baigdama eksperimentą suvalgau pakelį (3 g) jūros dumblių traškučių, kurie su savo intensyviu skoniu turėjo nuimti bjaurų jausmą burnoje. Ir nuėmė!

Taigi, ką supratau iš savo eksperimento?

1. Maisto pakaitalais maitintis įmanoma, nes nepajutau jokio labai blogo poveikio sveikatai (pvz. girdėjau, jog taip besimaitinantiems kyla vidurių užkietėjimo bėdos, bet gal čia nuo kiekvieno organizmo ir jo kitoniškumo tas priklauso?..). Visą savaitę buvau gyvybingą, darbinga, nejaučiau bado, skrandis negrojo orkestrų.
2. Dėl maisto pakaitalų skonio - kuo jis mažiau pritrauktas prie gamtos - tuo geriau. Natūralius vaisių ir daržovių kokteilius imitavęs gėrimas man buvo bjaurus ir geriamas tik iš reikalo. Tuo tarpu "beskoniai" nenatūralūs gėrimai buvo daug skanesni (tiesą sakant, šeštosios dienos ryte visai norėjau pusryčiams sugerti dar vieną Maną), o šokoladinis gėrimas išvis kažkokia pasaka.
3. Mano susidėliotos porcijos neatitiko mano norų ir poreikių. Nors taip gal ir neatrodo, nevalgau labai daug. Greičiau valgau gan mažai. Bet pasiruoštų dienos porcijų neįveikiau, buvo elementariai per daug. Kita vertus, dar turiu maisto pakaitalų kelioms dienoms - kada prispaus laikas gyvatė ir vėl neturėsiu kada užsiimti maisto gaminimu, turėsiu kuo maitintis. O likusius Ambronite smūčių miltelius (originalus ir obuoliai su imbieru) galima vežtis į kokią kelionę: vietos daug neužima, sveria mažai... Iš tiesų, žygiuose milteliniai maistai - tikrai puikus sprendimas (pamenu, kiek svėrė maistas, kurį tempėm ant kuprų žygyje po Krymą...)
4. Kaina: eksperimentas gan brangus, bet tik todėl, kad užsisakinėjau nedidelius kiekius ir degustacinius pakelius. Visgi užtaikiau ant kelių akcijų-atrakcijų; pvz. Ambronite taste pack (4 maišeliai) man nekainavo nieko, tereikėjo apmokėti ~ 5 € už siuntimą. Saturo gėrimai, deja, patys brangiausi: porcija (1 butelaitis) kainuoja nuo 2 €, bet dienos maistas gali kainuoti nuo 6 iki 12 €, kas gal ir nėra taip baisu. Mana gėrimai buvo pigiausi: viena porcija atsieina ~2,5 €, siunčiantis didelį kiekį, jos kaina krinta ir dienos maistas gali kainuoti nuo 6 iki 10 €.
5. Ar kartočiau eksperimentą? Ar maitinčiausi maisto pakaitalais? Taip, o kodėl gi ne?

2017 m. birželio 8 d., ketvirtadienis

Trupininis juodųjų serbentų pyragas



Reikės:



2 stiklinių pilno grūdo kvietinių miltų
150 g vegan margarino
2 šaukštų cukraus (ar kito saldiklio)
1 šaukštelio kepimo miltelių
1/2 šaukštelio vanilinio cukraus
1/2 šaukštelio cinamono
300 ml juodųjų serbentų uogienės


Paruošimas:

1. Ištirpdyti margariną. Dubenyje sumaišyti miltus, cukrų, kepimo miltelius, cinamoną, vanilinį cukrų, supilti margariną ir išmaišyti tešlą iki birios trupinių masės.
2. Įkaitinti orkaitę iki 190°C.
3. Silikoninį kepimo indą padengti 2/3 trupininės tešlos, lengvai spustelint, kad trupiniai sukibtų.
4. Ant trupininio pagrindo supilti serbentų uogienę (tinka ir šviežios ar šaldytos trintos uogos) ir tolygiai paskirstyti.
5. Ant viršaus tolygiai suberti likusius tešlos trupinius.
6. Pašauti pyragą į orkaitę ir kepti 20 minučių.

Skanaus!

2017 m. birželio 6 d., antradienis

"Gyvas baras" ir jo atnaujintas meniu

Vilnius - didžiausias Lietuvos miestas, pagarsėjęs savo istorijomis ne tik apie Gedimino sapną, bet ir apie monopolius. Todėl netgi nekeista, jog šioks toks sostinės "mini-monopolis" formuojasi ir veganiško maisto rinkoje: tuos pačius vardus ir pavardes rasime net trijose maitinimo įstaigose - ne kartą aplankytame restorane "Alive", vegan picerijoje "Kaimynai" ir pačiame seniausiame iš jų "Gyvas baras". Apie pastarąjį jau galima kurti eilėraščius: "Kur pažvelgsi - Gyvas baras" - net ir "Trijų paršelių" prieglauda jų sodyboje įsikūrė. Visiški veganizmo ir gyvūnų teisių pirmūnai!

KVV komanda "Gyvame bare" lankėsi ne kartą ir ne du, bet nuolatiniais lankytojais taip ir netapome - maistas nepavergė, o vien gražiomis idėjomis sotus juk nebūsi?.. Buvau pažadėjusi duoti šiai vietai "antrą šansą", todėl laukiau nesulaukiau dienos, kada bus galima paragauti atnaujintų burgerių. Jų receptus tobulino "Alive" šefas, o tą jau galima laikyti daug žadančiais gandais. 

Truputį gaila, jog ragaujant burgerius buvo atstovaujama tik viena "Ką valgo veganai?" maistinio fetišizmo pusė - t.y. mano meilė sumuštiniams. Tuo tarpu nesveiką, riebaluose virtą maistą mėgstančioji komandos dalis į degustaciją neatėjo. Galiu tik spėti, jog įspūdžiai būtų buvę kitokie. Čia turiu padaryti savotišką "cameout'ą" - išpažinti ne tik savo meilę sumuštiniams, bet ir prisipažinti turint gan konservatyvias pažiūras apie maistą ir gėrimus (prieš kokius 5 metus užsakius Cosmopolitan kokteilį, gavau storo stiklo stiklinę iki viršaus prikrautą ledukų bei "pagardintą" Monin sirupu - dar ir šiandien duria paširdžius prisiminus tokį košmarą; siaubą kelia ir klaidinantis maistas, ar tai būtų wok, ar dar kas.), taip pat ir atskleisti savo prioritetus, arba... verčiau atskleisti, kad tarp maistinių prioritetų niekada nebūta riebaus, aliejuje virto maisto. Ne, toli gražu nesu nei sveikuolė, nei ką, bet tokį maistą lydintys pojūčiai kaip per "Mezym" reklamą niekada neįsiminė geruoju...

Gana tų išpažinčių, keliaujame prie baro ir maisto.

Sojų kepsneliai ir tofu nuggetsai
"Gyvas baras" šiuo metu veikia Trakų g. 11. Viduje aplinka paprasta, šiek tiek primena provincijos restoraną, bet iš kitos pusės - nugi kiek galima viską vienodai-skandinaviškai-minimalistiškai įrenginėt?.. Ragautojos sėdėjo prie vieno ilgo stalo, o viduje buvo kiek karštoka (veikiausiai dėl maisto ruošimo būdo). Ragavimai prasidėjo nuo nuggets'ų - aliejuje virtų tofu ir sojos kepsnelių. Tofu kepsneliai buvo švelnaus skonio, gan lengvi, o sojos kepsneliai - išraiškingesni, su dūmo aromatu. Abu variantai rieboki, apkepti džiūvėsėliuose ir vizualiai priminė visiškai neveganiškus užkandžius, matytus Ispanijos baruose. Iš tiesų, prie alaus jie puikiai tiktų - mąsčiau apie bokalą, tačiau piniginės atverti nesinorėjo: įprastai 3€ už bokalą nekainuojanti mano mėgstama Green Monster IPA čia kainavo 3,8€. Tad užkandžius drėkinau ne gėrimu, o padažu, kuris buvo tikrai vykęs - majonezinis su agurkėliais, gaivus ir smagus - priminė kokius labai lietuviškus balius, tik gerąja prasme.

Po (per) sočių užkandžių ant stalo atkeliavo Kijevo kotletas. Dar vienas sotus, gruzdintas patiekalas. Jei taip ir toliau, jaučiu, jog iš užstalės ir nebeišlįsiu. Ko iš to kotleto tikėtis - nežinau. Kijeve buvau, bet kotleto nevalgiau - nei ten, nei kur anksčiau Lietuvoje. Ech, sunku tiems seniems nemėsavalgiams: kaip pasakoti apie maistą, kuomet neįsivaizduoji kaip jis turėtų atrodyti, ir kaip jaustis tarp dantų?.. [trigger alert! Leisdama laiką su neveganais gastronautais sužinojau kaip turi būti ruošiami brandintos jautienos mėsainiai ar tartaras, tik va niekada neturėjau progos su kuo nors aptarti Kijevo kotleto gaminimo ypatumus.]

Veganiškas Kijevo kotletas

Šį kartą mano asociatyvinis mąstymas kotleto vaizdą susiejo su gyvenimu Olandijoje. Nes taip atrodė kone visas olandų maistas: sumaltas, apvoliotas džiūvėsėliuose ir virtas riebaluose. Taip su tokiu maistu ir "nesusidraugavau"... Vis dėlto pirmą kartą paragauti Kijevo kotleto, o dar ir ne bet kokio, o veganiško, buvo labai įdomu. Pačio kotleto masė buvo sūroka, o jį ketvirčiavus, galėjau knibinėti kotleto vidurius - džiovintų slyvų ir vegan sūrio įdarą. Šis buvo visai smagus ir skanus. Kotletas buvo pateiktas su juodaisiais lęšiais ir saldoku paprikų-pomidorų-porų padažu, kuris vėl grąžino į giminių balių, veikiausiai - Kūčias, kur visi tokį gaminį kabliuoja su silkėm. Toks derinys buvo sotus, labai sotus, gal net per sotus, todėl nei mano kasa, nei kepenys juo sužavėti labai nebuvo. Tuo tarpu prisiekę mėsėdžiai, kuriuos mėsos nevalgyti prispyrė aplinkybės (pvz. pasninko laikotarpis ar iš Vakarų Europos grįžę sveiku gyvenimo būdu užsikrėtę vaikai, kurie nori kažkur su šeima papietauti veganiškai), švieži vegetarai ir veganai, kurie su ašaromis žiūri į karbonadą kaimyno lėkštėje per tetos šešiasdešimtmetį nuo šio patiekalo patirtų ekstazę.

Burgeriai su seitanu

Ispaniškai olandiškus maistus sekė tai, ko laukiau labiausiai: veganiški burgeriai. Žinoma, visų jų dydžiai - degustaciniai, tad neapsigaukite ir negalvokite, jog tokius gausite ir valgantys "normaliai". Tačiau net ir degustacinės porcijos buvo neįveikiamos, ech... Pirmieji stalą pasiekė seitano burgeriai: tarp bandelių tupėjo gabaliokas seitano, salotos lapas bei iš ankstesnio patiekalo pažįstamas saldus padažas. Greta buvo pateikta taip pat jau pažįstamo padažo su agurkėliais. Bandelė buvo puiki, tvirta, bet minkštutė, valgyti buvo smagu, nes burgeris nebyrėjo, kaip pasitaiko kitur. Vis dėlto pats seitanas didelio įspūdžio nepaliko - tiesiog buvo neypatingas ir neįsimintinas. O be to, paruoštas tuo pačiu deep frying būdu.

Burgeriai su sojos kepsneliu

Antrasis atkeliavo burgeris su sojos kepsneliu, kuris buvo labai panašus į ragautą nuggets'ą - nuo pirmojo jį skyrė dūmo kvapo nebuvimas bei bendras salsvumas (čia gal bėda su padažais: majonezinis su agurkėliais - puikus, bet silkių pagardus primenanti masė bei eee... jei gerai atpažinau, Heinz BBQ padažas burgerių skoniams išsiskleisti nepadeda). Iš visų išragautų burgerių šis nuobodžiausias; be to, truputį nuvylė ir tai, jog tarp bandelių tupėjo parduotuvinis kepsnelis. Taip, paprieskoniuotas, pamarinuotas, bet vis tiek tas pats parduotuvinis kepsnelis. Norėtųsi kažko, sukurto vietoje... Tačiau verta pažymėti, jog prakąstas ir neįveiktas burgeris nukeliavo į kišenę (taip, nekenčiu maisto švaistymo), o iš jos - į burną maistui visiškai neišrankiam vegetarui. O jam labai patiko!

Burgeris su tempeh

Trečiasis ant stalo pasirodė tempeh burgeris, vienbalsiai pripažintas favoritu. Nesužavėjo manęs tempeh paruošimo būdas (vėl gruzdinimas!!!), bet pats kepsnelis buvo tikrai skanus, skonis per daug neintensyvus, dėl to galima pajausti pačią fermentuotą soją bei jos siūlomus skonio potyrius. Manau, jog šį burgerį mielai suvalgyčiau dar kartą.

Burgeris su portobelo grybų paplotėliu

Burgeris su portobelo grybais atkeliavo paskutinis (tofu burgerio, kurio viduje tupėjo kažkas panašaus į tofu nugget mums jau nebenešė - skrandžiai užsipildė anksčiau nei stalą pasiekė visas maistas). Kadangi burgerius su portobelo grybais mėgstu gaminti ir pati, įsivaizdavau, jog gausiu (jau) įprastai grilyje pakeptą grybą tarp bandelių, todėl likau nustebinta, kad grybas drauge su sunkiai identifikuotais ankštiniais tapo maltu kotletėliu, nutūpusiu ant keptos cukinijos riekelės. Toks sprendimas tikrai pasiteisino, ir burgeris susivalgė skaniai, tapdamas Nr. 2. 

Sausainių ir grietinėlės desertas

Galiausiai stalą pasiekė desertas - prieskoniniai sausainiai su grietinėle ir karamelizuotais vaisiais, kurį man, bjauriai rasistei, manančiai, jog razinos yra nedovanotinas vynuogių gadinimas, tos saldžios džiovintos uogos ir pagadino. Maisto, kurio negaliu pakęsti ir kurio visiškai, be jokių išimčių nevalgau, yra mažai, labai mažai. Net visi du produktai - razinos ir džiovintos figos. Tad meistriškai nardžiau po desertą, rūšiuodama lauk razinas. O be jų desertėlis visai neblogas - aišku, vasarai norėtųsi ko gaivesnio, bet skoniai suderinti tikrai puikiai.

Koks galutinis nuosprendis? Vis dar turiu neišspręstą mįslę: kodėl tiek daug veganų yra tiesiog pakvaišę dėl Gyvo baro ir jo siūlomo maisto. Jokio foodgasm nepatyriau. Kita vertus, veikiausiai toli gražu ne visada valgant reikia tikėtis ir patirti kažkokių išskirtinai malonių jausmų. Kartais tiesiog reikia pavalgyti - greitai, daug ir sočiai. Tą Gyvame bare padaryti tikrai galite. Ypač šaltą lietuvišką žiemą, kuomet kiekvienas užsiaugintas milimetras lašinio reiškia taip reikalingą papildomą šilumos izoliaciją.

Vegan verdiktas:

Maistas - 8/10
Vegan friendly - 10/10
Aptarnavimas - 9/10
Aplinka - 8/10

2017 m. birželio 3 d., šeštadienis

Aštri rytietiška sriuba

Dar visai neseniai užsinorėjus tailandietiško, vietnamietiško ar japoniško srėbalo galėjai ir galvą nusisukt kol surinkdavai visus reikalingus ingredientus. Kaip gerai, jog gastro-pokyčiai yra tokie spartūs, kad dabar gali tų srėbalų gauti ir kavinukėse bei restoranuose, o prekybos centrai netgi ima ir sukomplektuoja jiems reikalingus produktus, taip sutaupydami daug laiko ir nervų. 

Šios sriubos "gimimą" paskatino "IKI" prekybos centre (Kauno pilies) atrasta "Tailandietiškos sriubos" pakuotė, kurioje buvo 2 šalotai, 3 čili pipirai, kelios citrinžolės, imbiero šaknis ir laimas. Žinoma, iki kažko, panašaus į sriubą, dar daug ko trūko, todėl iš to pačio prekybos centro susirankiojau likusius produktus, iš kurių galėjo gimti kažkas panašaus į Pietryčių Azijos regiono sriubą.


Reikės (2 porcijoms):

2 citrinžolių
1/2 laimo
nedidelio gabalėlio imbiero šaknies
1 čili pipiro
2 kreivabudžių
1/2 pakuotės mažųjų kukurūzų burbuolių
kelių šakelių šviežios kalendros
2 plokštelių ryžių makaronų
1/2 daržovių sultinio kubelio

Paruošimas:

1. Visų pirma reikia pasiruošti sultinį - jo gamyba trunka gan ilgai. Į 1,5 l vandens įmeskite pusę sultinio kubelio, smulkintą imbierą, čili ir citrinžolę, virkite ant lėtos ugnies bent 30 minučių. Jei norite smagiau srėbiamo sultinio, tai imbierą ir citrinžolę įvyniokite į marlę, kad po to galėtumėte juos lengvai išimti.
2. Į apvirusį sultinį sudėkite pjaustytus grybus, šalotus ir kukurūzus. Virkite dar apie 15 minučių.
3. Greitai paruošiamus ryžių makaronus dėkite į dubenį ir paskandinkite išvirusiu sultiniu su daržovėmis ir grybais. įspauskite laimo sulčių, padabinkite kalendra.
4. Laimingi siurbčiokite sultinį ir graibykite sriubos turinį iš dubens lazdelėmis.