Apie "Rimi" saldumynus ir veganų įvairovę

Turbūt visi sutiks, jog Rimi - pats draugiškiausias veganams prekybos centrų tinklas Lietuvoje. Tiek savo vegan asortimento gausa, tiek ir specialių "maisto be..." skyrių įrengimu. Todėl į pašto dėžutę įkritus jų reklaminiam katalogui, buvau dar sykį nustebinta, jog atsirado Rimi pagamintų veganams skirtų užkandžių ir desertų. 

Patys pirmieji (jei, žinoma, neklystu) lentynose atsirado Rimi pagaminti veganiški batonėliai. Bet jų paragauti visiškai nesinorėjo: galbūt veganai - man nežinoma kažkokia paukščiukų rūšis, mat batonėlis buvo grūdų grūdas, ir savo išvaizda priminė skanėstus, kuriuos galima pakabinti į žiurkėno ar papūgėlės narvelį... Batonėlius sekė kai kas geriau ir smagiau - desertai, tinkami veganams. Šiek tiek pasikuklindami Rimi prekybos centro atstovai pasikvietė keletą veganų ir neveganų maisto profų paragauti jų kūrybos. 

Ant degustacijos stalo ragautojų laukė trys torčiukai ir du desertai. Deja, kaip vėliau paaiškėjo, du tortai veganams iš tiesų nebuvo tinkami, kadangi jų sudėtyje buvo medaus. Ir kaip tyčia, bent jau man jie atrodė gražiausiai ir skaniausiai! Maisto technologė žadėjo, jog receptas bus pataisytas ir medus pakeistas dirbtiniu medumi, kad tortai iš tiesų būtų veganiški.

Šiaip pagyromis be reikalo nesišvaistau, tačiau Rimi komandą vis dėlto reikėtų pagirti už jų drąsą ir pasiryžimą sukurti produktus, tinkamus veganams/augalinės mitybos gerbėjams, kurių tarpe, deja, yra nemažai kenčiančių nuo ortoreksijos. Todėl ragaujant pasiūlytus desertus diskusijos daugiausiai sukosi ne apie desertus ir jų skonį, o apie jų (ne)sveikumą, produktų (ne)švarumą, chemikalus, E ir kitas baisybes. Žinoma, kol vieniems tokie dalykai kelia siaubą, kitiems (ypač tiems, kurie dirba švietimo ir mokslinių tyrimų srityje kaip KVV komanda) vis dėlto tai kelia juoką. Buvo truputį gaila desertus kūrusios maisto technologės (žinia, tai irgi mokslas), kad ją buvo bandoma suvalgyti kaip ir tuos pačius desertus. Todėl prieš išduodant didžiąsias skonio paslaptis apie paragautus vegan desertus, reiktų paminėti keletą svarbių dalykų iš savo "dramblio kaulo bokšto".

1. Kiekvieną dieną aš, tu, jūs, mes visi valgome chemikalus. Dar baisiau - mes sudaryti iš chemikalų! O vienas baisiausių chemikalų - divandenilio monoksidas - sukelia tokią priklausomybę, jog tris paras jo negavę žmonės net miršta!.. Beje, ar žinote kaip, pavyzdžiui, atrodo mano labai mėgstamo pasifloros vaisiaus sudėtis? Kažkoks košmaras!

2. "Sudėtyje matau E raidę. Nevalgysiu."

Čia priėjo Kindziulis ir tarė:

- E 330 yra citrinų rūgštis. E 406 yra agaras. E 440 yra pektinas. E 100 yra... ciberžolė! Sėkmės.

3. Visada galvojau, jog nešvarus maistas reiškia ką kitą; pavyzdžiui, kai valgėm tas pupas su troškinuku ir ryžiais somaliečių užkandinėje, aplink tupinėjo musės, o po kojomis trynėsi katės, tai tas maistas veikiausiai nebuvo labai švarus. Užtad buvo labai skanu. Ir nenumirėm. Ir net pilvo nesusuko. O tada sužinai, jog egzistuoja keistų keisčiausias "švaraus maisto" judėjimas, ir kad nieko apie švarų ir nešvarų maistą iš tiesų nieko "nežinai"... et...

Tai va. O dabar grįžkime atgal prie svarbiausio - t.y. prie maisto. 

Aviečių ir bananų desertas

[spoiler alert] Pirmasis paragautas aviečių ir bananų desertas paliko geriausią įspūdį. Taip, tuos keistuolius, kurie nėra dideli saldumynų gerbėjai, papirkti desertais tikrai sunku. Na, nebent jie būtų tokie, kaip paragautasis: lengvas, gaivus, vos vos saldus - pats tas vasaros pusryčiams, priešpiečiams ar pavakariams. Netgi tekstūra visai patiko - kiek tirštesnė aviečių "košelė" apačioje, kiek skystesnė bananų tyrelė viršuje. Turbūt kažkas panašaus į kūdikių maistą?.. Ar tokį desertą valgyčiau dažniau? Veikiausiai taip, jei jo kaina būtų priimtinesnė; dabar ji - 21,90 €/kg; veganai pletkina, jog indelio kaina - 2,80 €, kas, jei pletkai yra teisingi, yra tikrai per daug, ir verčiau už tiek pat pirkčiau aviečių indelį ir vieną bananą.

Veganiškas desertas su kakava

Antrasis desertas buvo labai šokoladiškas, tačiau įdomios sudėties - pagamintas iš saldžiosios bulvės. Turbūt pačiai tokia idėja tikrai nebūtų šovusi. Sudėtyje taip pat yra riešutų ir ne tokio smagaus daikto kaip hidrintų palmių riebalų. Buvo gerai, kad šis desertas taip pat nebuvo įkyriai saldus, truputį jautėsi kakavos kartumas. Bet nebuvo gerai, kad desertas buvo nuobodokas - vienalytė minkšta tyrė: gal ir smagu, jei skauda dantis, nešioji breketus ar protezus, bet kad desertu būtų galima ir pasidžiaugti, norėtųsi jame ko daugiau. Dar vieno sluoksnio kaip ankstesniajame? Kažko paįvairinančio, pvz. riešutų ar traškių džiovintų vaisių gabalėlių? Kita vertus, kabliuodama desertą svarsčiau, jog jis būtų tiesiog puiki tortų pertepimo masė! Tikrų tikriausiai! Taigi, tokio vieno deserto veikiausiai nevalgyčiau, bet panaudočiau kondideriniuose nuotykiuose.

Vegan kokosinis tortas

Trečiasis paragautas buvo kokosinis tortas. Šiam gerokai nepasisekė, nes kad ir kaip nemėgčiau švaistyti maisto, šis gabalėlis liko nesuvalgytas dėl labai banalios priežasties - buvo paprasčiausiai per saldu! Ir per saldu ne pagal saldumynų nemėgstančio žmogaus limitus; per saldu būtų buvę ir saldžiamėgiams. Leidau sau "išdarinėti" tortą dalimis - šokoladinis biskvitas buvo neblogas, tik kiek susmegęs dėl per šlapio kokosinio pertepimo. Torto viršų dengiantis kremas taip pat OK. Tik va tas supersaldus kokosinis reikalas, sudaręs likusią torto dalį viską ir pagadino. Ką aš daryčiau kitaip? Mažiau cukraus, kas be ko. Ir kokoso drožles keisti kokoso miltais - liptų geriau, nereikėtų taip "šlapinti" cukraus sirupu. Win-win.

Degustacijos pabaigoje mums pasiūlė paragauti ir tiekėjų ("Seduja") siūlomą tortą, pavadinimu "Veganas". Apsalusi iki negalėjimo ėmiau ragavimui mažiausią gabalėlį, kuris tai pat apkramtytas liko gulėti lėkštėje (o po to, deja, veikiausiai iškeliavo į šiukšliadėžę). Ar pamenate savo vaikystę, kuomet gimtadienio proga jums nupirkdavo didelį, kremu apteptą tortą, papuoštą cukrinėmis gėlytėmis, galbūt paverstą automobiliu, galbūt - ežiuku ar boružėle, o jei buvote tikra mažoji princesė, tortas tapdavo pigios kiniškos barbės sijonu?.. Tai va, štai ką priminė tas veganiškas tortas. Vaikystę. Ypač tas riebus ir saldus pertepimo kremas-ne-kremas, kurio privalgius (ir dar sumaišius su spalvotais Libellos limonadais) paskui po gimtadienio šventės visą vakarą skaudėdavo pilvą. Tortai nėra valgomi kasdien - pati juos kepuosi ir valgau du kartus per metus (gimtadienis ir naujieji), kartais (trečias, o gal ir ketvirtas kartas per metus) jų paragauju keliaudama. Vis dėlto šio torto dar sykį valgyti tikrai nenorėčiau - laimei, galiu išsikepti geresnių ir skanesnių. O tiems, kuriems visgi nepasisekė gimti puikiais konditeriais ir kulinarais, teks pasitenkinti ir tokiu. Kita vertus, Rimi tortų kūrėjai savo tiekėjus tikrai pranoko.

Beje, degustacijoje dalyvavo ir tokių ragautojų, kurie tortus atsisakė valgyti dėl "chemikalų" ir ilgos sudėties. Kadangi ortoreksija nesergu, tai iš to didelių skandalų nekėliau. Vis dėl to grįžusi namo pagalvojau - kaip gi čia taip yra, kad pavyksta namuose išsikepti tikrai puikių tortų ir su minimaliu "chemikalų" kiekiu (naudoju tik E 500 arba natrio karbonatą, dar vadinamą... maistine soda)? Todėl reikia palinkėti Rimi maisto technologams sėkmės gvildenant veganiško maisto ypatybes ir konstruojant tortus. Gal ir su mažiau "chemikalų" pavyks jų prigaminti, tuomet desertais galės pasidžiaugti ne tik veganai, bet ir augalinio maisto gerbėjai, sveikuoliai ir ortoreksikai (taip, visa tai gali ir "pavieniui", ir "sukomplektuota" vieno žmogaus galvoje). O šiaip, mums visiems - veganams ir neveganams - vertėtų pasidžiaugti, jog (daugelis) gyvename Europoje, kur maisto saugos taisyklės gan griežtos, todėl tikrai nereikia panikuoti, kad mus ims kažkas ir apnuodys.

Išlydėtuvėm gavau dar vieną lauknešėlį - humuso su bazilikais (ups, ne, nes jame yra... sūrio!) ir minėtąjį veganišką batonėlį, kuriuos pataupiau pusryčiams. Ir štai ko, bent jau man, akademinio prekariato atstovei, dirbančiai net iki 12-14 valandų per parą bei negalinčiai skirti nei daug laiko maisto gaminimui, nei daug pinigų super-eko-šmeko-produktams labiausiai prekybos centruose ir trūksta: paruošto maisto! Jei kokio liūdno ofiso darbuotojas neveganas gali iš prekybos centro nusipirkti majoneze paskendusį tuno sumuštinį, į krūvą plastiko suvyniotą Kijevo kotletą ar koks vakarais į Gym'ą vaikštantis verslininkas pietums nusiperka prekybcentrio sushi su lašiša, tai vargšas veganas gali pagraužt morkų, suvalgyt bananų, o jei norisi "kažko rimtesnio" - tai čiupt ten kokių salotų. Anglijoj džiaugiausi didžiuliu veg-sumuštinių pasirinkimu, labai džiaugčiausi juo ir čia, Lietuvoj. Pradžia jau yra - IKI turi falafelių salotų su ridikėlių daigais, RIMI siūlo humusą. Žinoma, jis panašesnis į tą humusą, kurį gali nusipirkti ten pat skardinėse - ne toks kreminis, ne tokio išraiškingo skonio - bet iš kitos pusės, Lietuvoje gero humuso ragauti teko labai mažai. O ir šaukštelis tahini, šlakelis alyvuogių aliejaus bei citrinos sulčių pataisė humusą iki visai šaunių (ir labai pigių!) pusryčių. Tik va belieka garsiai pasvajoti, kad toks šviežiai paruoštas humusas būtų komplektėlyje su pita (veganiškas batonėlis valgant sausą su sausu buvo kiek per sprangus ir šiaip nepatogus tą humusą kabliuoti), o greta būtų ir šviežių daržovių (kurios išgelbėtų nuo sausros gerklėje).

Taip, metas pripažinti/susitaikyti su tuo, jog vis ilgėjančios darbo valandos ir intensyvus gyvenimo ritmas neišvengiamai keičia mitybą, todėl moti ranka į visas ortoreksikų nesąmones ir maisto technologams bėgt konstruoti skanių ir sočių pietų dėžučių!