Lengva erotika: veganiškas restoranas "Alive"

Seniai seniai, prieš 12 metų, vargšai Lietuvos veganai pėdindavo į Cento krautuvę ir pirkdavo ten sausus sojos kepsnelius, arba tipendavo į Norfą, kur būdavo galima įsigyti čekiškų augalinio pieno miltelių - mat tie lietuviški gaminti su visiškai neveganišku kazeinu.

Turbūt nedaug kas tuos laikus pamena: juk veganizmas nebuvo nei populiarus, nei žinomas reikalas. O štai šiandien... prekybos centrų lentynose renkamės skirtingų gamintojų vegan pakaitalus, turime veganiško maisto krautuvę, vegan ženkleliu pažymėtus patiekalus pridera turėti bene kiekvienai maitinimo įstaigai, jau net nekalbant apie didžiuosiuose miestuose kaip grybai po lietaus dygstančius vegetariškas/veganiškas užkandines ar restoranėlius.

Taip, falafeliais ar veganiškais burgeriais jau niekas nieko nebenustebins. Bet ar tai reiškia, kad kuo nustebinti jau nebeliko? Tikrai ne: visai neseniai Vilniuje duris atvėrė pirmasis veganiškas restoranas "Alive" (Gedimino pr. 31), kur turėjome garbės išragauti šefo degustacinį meniu. 

Retai kada džiaugiuosi laiką leisdama tarp krūvos nepažįstamų žmonių, tačiau šis kartas buvo visai maloni išimtis: susirinkusi gausybė veganių ir neveganių maisto blogerių, žurnalisčių bei maisto pramonės profesionalių tik patvirtina, jog susidomėjimas augaline mityba* tik auga ir auga. Belieka tikėtis, jog jis niekur nedings, o taip pat paskatins keisti(s) ar bent pakoreguos kitų kasdienius įpročius.

Apie "Alive" sužinojau senokai, tačiau tas begėdiškas 100 kilometrų atstumas bei dar begėdiškesnis susikaupusių darbų skaičius dažnai neleidžia išbandyti vilnietiškų naujovių taip greitai kaip norėtųsi. Kita vertus, mąsčiau čia apsilankyti kokia ypatingesne proga: visgi "Alive" yra visai ne makdonaldų tipo restoranas (taip, McDonalds yra greitojo maisto restoranas), todėl jo siūlomų patiekalų kainos būtų gerokai apkandžiojusios akademinio proletariato banko korteles. Be to, kadangi veganiškai maitinuosi visą savo pilnavertį, t.y. pilnametį gyvenimą, tad niekada neteko paragauti neveganizuotų klasikinių patiekalų: nors ir galėčiau save pavadinti šiokia tokia falafelių ar vegeburgerių eksperte, bet su aukštos klasės [vegan] restoranais mano santykiai kol kas panašūs į labai malonius vienos nakties nuotykius. Veganiškame restorane prieš tai teko lankytis tik kartą - Taline, Estijoje, kur veikia gerokai mažesnis Vegan restaurant V. Ir tą dieną, kai užsukau ten papietauti, man nežmoniškai pasisekė, mat pasirodo, kad gauti staliuką be rezervacijos ten beveik neįmanoma! Norėtųsi tikėtis, kad trečiadienio popietę gan tuštokas buvęs "Alive" sulauks lygiai tokios pačios sėkmės. O turėtų, ir štai kodėl.

Pažintį su restoranu pradedu apžiūrėdama aplinką. Prisipažinsiu, čia atkeliavau visiškai sustirusi po pusdienio darbo bibliotekoje (ei, kas ten ją rekonstravo - ar nepamiršote pasirūpinti tinkamos temperatūros skaityklose užtikrinimu?..), tad tiek galva, tiek pirštai buvo per daug sušalę, jog susivokčiau padaryti keletą interjero nuotraukų. Bet anoks čia praradimas - galite nesunkiai jų išsigooglinti arba tiesiog ateiti ir patikrinti gyvai. Nors ne interjeras gi čia svarbiausias. Jis paprastas, neperkrautas, neįkyrus (išskyrus cypaujančias virtuvės duris, kurios taip ir prašėsi WD-40), bet tuo pačiu ir neatrodo kaip DAR viena madinga viečikė. Apie savo kūrybą trumpai ir tyliai grojant garsokai muzikai papasakojo šefas Paulius Janušas. O ties šiuo momentu galima jau kažką ir daugiau patyrinėti bei palyginti. Estų vegan restorano šefas - ilgametis veganas, tuo tarpu Vilniuje veikiančiojo - nei veganas, nei vegetaras, savo darbą su augaliniu maistu priimantis kaip įdomų iššūkį. Tą buvo galima įžvelgti ir patiekaluose, kurie man pasirodė gaminti "iš nevegano perspektyvos", o tai visai nemenkas pliusas - dauguma meniu sprendimų man buvo gan netikėti ir nebuki (čia apie tai, kad kažkodėl dažnai kam pasirodo, kad tol, kol į bet ką pridėsi kanapių ar chia sėklų, ar kažką gaminsi iš kynvos ar tofu, tai bus tikrai super ir vegan; ekstremaliais atvejais šitas požiūris pavirsta įdarytu baklažanu). Bet gana čia šnekėti žodžiais, reikia šnekėti vaizdais, mat kiekvienas patiekalas - ne tik skonio, bet ir meno kūrinys!

Burokėlių užkandis su wasabi ledais

Degustaciją pradėjome nuo burokėlių - iš naujo atrastos ir (beveik) visų įsimylėtos lietuviškos daržovės. Kadangi beveik kaip tikra hipsterė burokėlius mylėjau before it was cool, tai tokia pradžia nepatikti tiesiog negalėjo. Švelnūs ir saldūs marinuoti burokėliai, kiek ryškesnio skonio kepti burokėliai, o taip pat ir tempeh gabalėliai mane papirko akimirksniu. Apžavėjo ir kita mano meilė - artišokas, kurį taip paruoštą (marinuotą ir apkeptą?) skanavau pirmą kartą. Wasabi ledai vertė spėlioti apie kažką aštraus ir gniaužiančio kvapą, tačiau pasitiko lengvumas su malonia aštrumo gaida. Kertu lažybų, jog toks užkandis tikrai būtų papirkęs ir mano kukliai valgančią bei aštriai nemėgstančią močiutę ar kokį kitą gastro-nuobodylą, bet burokėliai plius ne sūris (!!!) veikiausiai priverstų pakelti antakį ir įdomesnių skonių ieškotojus.

Grybų sodas (degustacinė porcija)

Antrasis ant stalo atkeliavo grybų sodas. Kaip nerestoraninantis žmogus niekada nesupratau tų putų, ir pilkos spalvos masė lėkštėje taip pat gąsdino (ankstesnį vakarą turėjau ne itin malonią maistinę patirtį mėgindamą neseniai atsidariusią vietą Kaune - ten mačiau kažką panašaus su labai nuviliančiu skoniu - blogos asocijacijos...). Kita vertus, antras patiekalas iš eilės taiko man tiesiai į širdį, mat grybams jaučiu panašius jausmus kaip ir burokus. Todėl tikėdamasi blogiausio gavau... geriausią. Pilkasis kremas (kitaip nei ragautasis mažiau nei prieš parą) buvo intensyvaus skonio, lengvai aštrus, ant jo "augo" grybai ir smagiai traškios daržovės. Mėlynių padažas viską drauge tikrai nuvedė į vėlyvos vasaros mišką.

Artišokų pyragas (degustacinė porcija)

Mišką pakeitė miestas - artišokų pyragų pavidalu. Nesu didelė miltinių gaminių gerbėja, tad pats pyragas/katilėlis/spurgytė (girdėjau kelis skirtingus vardus) manęs nepapirko, o ir buvo kiek sausokas. Tačiau viskas, kas slėpėsi tešlos katilėlyje, privertė tyliai (tikiuosi) šūktelėti iš laimės. Kaip koks žvėris su didžiausiu malonumu išvalgiau visus vidurius (anot mano špargalkės - artišokai, porai ir baltojo vyno redukcija) ir patyriau dar nepatirtų nuostabių skonio pojūčių.

Kepto tofu sriuba

Sriuba buvo vienintelis man gan įprastas patiekalas - tailandietiško stiliaus aštrokas sriubas ir troškinius dažnai gaminuosi ir pati. Šioje žaidė daug skonių ir skirtingų daržovių bei tofu tekstūrų. 

Seitano kepsnys kataifi tešloje (degustacinė porcija)

Penktasis patiekalas pretenduoja į originaliausiai paruoštą mano ragautą seitaną (rimčiausias konkurentas būtų seitano paršiukas (vegan!) keptas ant iešmo vienose keistose vestuvėse Varšuvoje): čia seitano kepsnys kaip į siūlus įvyniotas kataifi tešloje. Pastaroji man siejasi tik su saldumynais, tad buvo smagu išbandyti kažką naujo ir netikėto. Vis dėlto seitanas pernelyg ypatingas nebuvo, šiek tiek sūrokas ir tiek. Todėl lyginant su kitais ragautais seitanais, laimėtų rūkytos seitano dešros iš Ukrainos, arba mano nerestoraninis mentalitetas. Tačiau kadangi seitaną ragavau ir pirmame aplankytame aukštos klasės veganiškame restorane V, tad lietuviai estus pranoko, valio! O mano palankumas galiausiai buvo laimėtas dar vienu puikiu vyno padažu.

Rissoto su trumais

Mano blogoji profesinė liga pasireiškia nevalingu aplinkos stebėjimu ir informacijos gaudymu. Savo radarais užfiksavau, jog bene laukiamiausias patiekalas svečių tarpe buvo rissoto, arba kaip negražiai pravardžiuoja visokie kalbininkai - daugiaryžis su trumais. O aš jo taip smarkiai nelaukiau, nes buvo sunku kažko tikėtis - kaip jau minėjau, dėl 10+ metų veganavimo, neteko paragauti daugybės dalykų, ir labai sunku įsivaizduoti kaip koks patiekalas turėtų atrodyti, jaustis ir kokio skonio reiktų laukti. Daugiaryžį esu valgiusi du ar tris kartus, ir visus juos gaminausi pati. Ir čia nieko keisto - įprastai ruošiamas su visai neveganiškais produktais, veikiausiai visiškai neveganizuojamas visavalgiškuose restoranuose veganiškas rissoto yra kone neįmanoma misija Lietuvoje, o galbūt ir artimiausiose kaimyninėse valstybėse. Neįsivaizduoju ką apie mano ragautą rissoto pasakytų šio patiekalo gerbėjai, tačiau aš buvau visai patenkinta vos traškiais ryžiais, maloniu trumų skoniu ir visa ką palydinčiu lengvu kriaušių saldumu.

Rome marinuotas bananas

Degustaciją baigėme itin gundančios išvaizdos desertu - rome marinuotu bananu karamelės stikle. Kaip tikra išsišokėlė - prieš tai besidžiaugusi visais padažais, dabar taip pat labiausiai džiaugiausi ne bananu, o tobulais mangų ledais. Bananas smarkiai neapžavėjo - gal dėl to, kad nepriklausau tai keistai veganų ir žaliavalgių "sektai", kuri šlamščia bananus dėžėmis? O nepriklausau todėl, kad šiaip Lietuvoje valgau gan nedaug vaisių - esu išlepinta kelionių ir visų tų pigių, sunokusių šviežių vaisių, kuriuos kadaise kažkur ragavau ir savo standartų kartelę išsikėliau nepaprastai aukštai. Štai net ir skanaudama šį desertą fantazavau - o kas būtų, jei šis bananas būtų kitos rūšies, tas rausvos spalvos, kietesnis, saldesnis, skoniu primenantis kokį tai nektarą, kurių skaniausi auga, kaip kalba, Ugandoje? Bet čia, mūsiškoje bananų respublikoje bananų iš Ugandos negausi, kaip ir gerų papajų ir dar šimto puikių dalykų... Ir su šia svajinga mintimi nė nepastebėjau kaip suvalgiau paskutinį deserto gabalėlį. 

Tai štai jums ir septynios priežastys, dėl ko aplankyti "Alive" tikrai verta. Negyvendama Vilniuje bei negaudama europietiškų (ar bent vilnietiškų) pajamų čia, deja, veikiausiai itin dažnai neužsuksiu. Bet jei kada nurausiu kokią Nobelio ar kitą premiją, žinosiu kur šį pasiekimą atšvęsti. Tačiau sostinės gyventojai - kitas reikalas. Čia savo mylimųjų galėtų eiti palepinti visi vegetarai/ės ir veganai/ės, o pirmadieniais prisijungdami prie bemėsio pirmadienio judėjimo ("meatless monday") šniūrais turėtų eiti pietų ar vakarienės visokio plauko Vilniaus japiai. 

Vegan verdiktas:

Maistas - 10/10

Vegan friendly - 10/10

Aptarnavimas - 9/10

Aplinka - 9/10