Artėjant rinkimams, kiekviena politinė partija stengiasi į savo pusę palenkti rinkėjus: vieni siūlo XIX a. dvelkiančius įstatymus, reguliuojančius privačius šeimų gyvenimus, kiti stato dangoraižius miesto centre, o treti siūlo dar keistesnį dalyką - PVM mažinimą mėsos produktams. Ketvirti siūlo prie mėsos prijungti dar 11 produktų - duoną, makaronus, kruopas, pieną, kefyrą, sviestą, žuvį, aliejų, miltus, daržoves ir vaisius bei cukrų. Jei Lietuvoje būtų hakerių partija, neabejoju, kad prie šio tuzino produktų jie galėtų motyvuotai (ir netgi gan nuosekliai) pasiūlyti pridėti ir bulvių traškučius, energetinius gėrimus ar bent kavą. Sunkiau besiverčiančių žmonių maisto krepšelio didžiąją dalį ir taip sudaro būtent duona, makaronai, kruopos ir pieno produktai, o štai daržovių ir vaisių (be bulvių, burokų, kopūstų, morkų, obuolių) įpirkti gali tikrai ne kiekvienas, ir net gaunantys vidutines ar aukštesnes pajamas palinguoja galvą žiūrėdami į pomidorų ar agurkų kainas. Galų gale, juk didysis sujudimas dėl augančių maisto kainų prasidėjo nuo kalafioro, o ne nuo lašinių palties!
Kuomet Danijoje atsiranda priešingų pasiūlymų - didesnis mėsos apmokestinimas dėl ekologinių priežasčių, Lietuva, panašu, linkusi eiti kitu keliu. Kodėl ir kaip? Ogi todėl, kad šnekėdami apie mėsą, tiek politikai, tiek veganizmo šalininkai užmiršta vieną svarbų dalyką: mėsa yra prekė, glaudžiai susijusi su socialiniu statusu. Tą puikiai galime matyti Kinijoje, kur auganti vidurinioji klasė sparčiai augina ir raudonos mėsos paklausą. Mėsa turi panašų vaidmenį ir Lietuvoje: prieš kokius 5-6 metus miestuose atsirado plakatai su senoliu "vegetaru", kuris taip maitinasi, mat neišgali įpirkti mėsos. Tuo tarpu tyrėjai teigia, kad: vien tik maisto kaina negali paaiškinti kodėl vegetarizmas egzistuoja; tačiau tokie "racionalūs" paaiškinimai dažnai priimami kaip tiesa bei naudojami kai kurių į rinką orientuotų ekonomistų darbuose, tačiau visiškai ignoruojant kitus mitybą lemiančius faktorius.(1)
Taigi, išgalėjimas valgyti mėsą Lietuvoje (kažkieno nuomone) skiria "varguolį" nuo "nevarguolio"; deja, šalyje egzistuojančias gilias socialines problemas politikai linkę spręsti "nuo antro galo", t.y. ne realiai pagerinti gyvenimo sąlygas sunkiau besiverčiantiesiems, o leisti jiems pasijusti "aukštesnio socialinio sluoksnio atstovais" kaip šuniui numetant pigesnį kepsnį. Greitas, paprastas ir populiarumą auginantis sprendimas, ar ne?... Nors...
Pasaulio sveikatos organizacija taip pat kreipia dėmesį į augantį mėsos vartojimą besivystančiose šalyse, tačiau lygiai taip pat įspėja, jog jis susijęs ir su nutukimo problema. O ji išties aktuali: lietuviai yra labiausiai nutukusi tauta iš visų buvusių sovietinio bloko valstybių.
Mėsos vartojimo ir socialinio statuso sąsajas tyrinėjantys mokslininkai pastebi, jog socialinė klasė turi įtakos mėsos suvartojimo kiekiui: darbininkiškų profesijų atstovai suvartoja daugiau mėsos nei tarnautojai ar specialistai, labiau išsilavinę asmenys suvartoja mažiau mėsos. Tačiau įdomu tai, jog pajamos žymiai neįtakoja bendro mėsos suvartojimo: didesnes pajamas gaunantys JAV gyventojai suvartoja daugiau jautienos, bet ne mėsos apskritai, taigi, aukštesnės pajamos lemia tik mėsos rūšies pasirinkimą(2). Todėl galime abejoti, ar mėsos kainų sumažinimas pagerintų sunkiau besiverčiančių asmenų gyvenimo/mitybos kokybę. Galų gale, PVM mažinimo siūlytojai nepagalvoja, jog socialinis statusas (laikantis nuomonės, jog mėsos vartojimas kaip ir kitų maisto produktų ar net prekybos tinklų pasirinkimas yra labiausiai susijęs su socialiniu statusu) gali būti išreiškiamas ne tik per mėsos pirkimą ir vartojimą, o ir per kitus maisto ritualus:
Pasaulio sveikatos organizacija taip pat kreipia dėmesį į augantį mėsos vartojimą besivystančiose šalyse, tačiau lygiai taip pat įspėja, jog jis susijęs ir su nutukimo problema. O ji išties aktuali: lietuviai yra labiausiai nutukusi tauta iš visų buvusių sovietinio bloko valstybių.
Mėsos vartojimo ir socialinio statuso sąsajas tyrinėjantys mokslininkai pastebi, jog socialinė klasė turi įtakos mėsos suvartojimo kiekiui: darbininkiškų profesijų atstovai suvartoja daugiau mėsos nei tarnautojai ar specialistai, labiau išsilavinę asmenys suvartoja mažiau mėsos. Tačiau įdomu tai, jog pajamos žymiai neįtakoja bendro mėsos suvartojimo: didesnes pajamas gaunantys JAV gyventojai suvartoja daugiau jautienos, bet ne mėsos apskritai, taigi, aukštesnės pajamos lemia tik mėsos rūšies pasirinkimą(2). Todėl galime abejoti, ar mėsos kainų sumažinimas pagerintų sunkiau besiverčiančių asmenų gyvenimo/mitybos kokybę. Galų gale, PVM mažinimo siūlytojai nepagalvoja, jog socialinis statusas (laikantis nuomonės, jog mėsos vartojimas kaip ir kitų maisto produktų ar net prekybos tinklų pasirinkimas yra labiausiai susijęs su socialiniu statusu) gali būti išreiškiamas ne tik per mėsos pirkimą ir vartojimą, o ir per kitus maisto ritualus:
Maisto vartojimo įpročių skirtumai gali tapti skirtimi tarp kelių socialinių grupių; pavyzdžiui, aukštesniosios klasės atstovai valgys grilyje keptus portabelo grybus su rukola, tuo tarpu žemesniosios klasės atstovai valgys šiupinį su bulvėmis(3).
PVM mažinimo siūlytojai ignoruoja ir tai, jog daugelyje pasaulio vietoje apie 80 procentų viso suvartojamo maisto sudaro augalinės kilmės produktai (4). Tačiau nesinorėtų vien tik barti įstatymkurių; tie, kas siūlė Lietuvoje mėsą apmokestinti papildomai, taip pat yra neteisūs. Šiandieninė žmonių mityba bei šaldytuvų turinys yra glaudžiai susijusi ir su socialiniu statusu, ir su pajamomis. Asmenys, kurie dėl kažkokių priežasčių nesimaitina sveikai ir kokybiškai yra nuolatos gėdinami ir auklėjami. Tuo tarpu bene svarbiausia galvoti apie tai, jog maitintis makdonaldo mėsainiais yra pigiau nei ekologiškomis, fair-trade, cruelty-free daržovėmis. Todėl norėtųsi tikėti, kad diskusijos apie mėsos kainą išsirutulios į diskusijas apie pilnavertę Lietuvos gyventojų mitybą ir kaip ji susijusi su socialiniu statusu bei pajamomis. Juk tai daug svarbesni klausimai nei pigesnės dešros maksimoje, ar ne?..
Kiekvienas turi turėti galimybę maitintis pilnaverčiu maistu!
(1),(4) N. Fiddes. Social aspects of meat eating. Proceedings of the Nutrition Society, Vol. 53, 1994.
(2),(3) M. Hill Gossard,
R. York. Social Structural
Influences on Meat Consumption. Human Ecology
Review, Vol. 10, No. 1, 2003
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą