2017 m. rugsėjo 22 d., penktadienis

"Rapunzel" veganiški šokoladai

Seni geri "Ką valgo veganai?" draugai "Bioteka" vėl turi gerų naujienų - gausės ir platės parduotuvės vegan maisto asortimentas! O kitaip ir negali būti, kadangi augalinė mityba darosi vis populiaresnė - tą liudija ir minios žmonių paskutinio "VegFest" metu. 

Aišku, nors tėvai ir seneliai ilgai ir nuobodžiai moko iš pradžių valgyti "rimtą maistą", ir tik po to saldumynus, tos pamokos eina ir praeina kažkur palei ausį, ir kuomet reikia sėsti prie pietų ar vakarienės stalo, ant jo pirmiausiai ima ir atsiduria... šokoladas!

"Bioteka" turi tikrai nemažą vegan saldumynų pasirinkimą, o "Rapunzel" firmos šokoladai - ne tik veganiški, bet ir etiški bei ekologiški. Todėl tiks ir patiks ir veganams, ir kitiems sąmoningiems žemės gyventojams. 

Meno kūrinio vieta - ant sienos!

Pirmasis paragautas šokoladas buvo "Cocos creme" juodasis šokoladas su kokosų kremu. Nors dažniausiai juodieji šokoladai būna arba kartūs, arba bjauriai persaldinti, pastarasis buvo aukso viduriukas: nei kartus, nei saldus, lengvo, malonaus skonio. Kreminis-kokosinis šokolado įdaras - labai natūralus, smagios tekstūros, valgant galima pajausti kokosų drožles. Kaip ir šokoladas, taip ir įdaras nėra persaldintas. Taigi, jis puikiai tinka tokiais atvejais, kai mėgsti saldumynus, bet nenori beprotiškai užsisaldinti.

"Cocos creme" šokoladas iš parduotuvės "Bioteka"

Toliau ant stalo atkeliavo "Nirwana vegan" pieniškas šokoladas su riešutų kremu. Jis - mano favoritas - tiesiog tobulas šokoladas. Beprotiškai švelnus, maloniai saldus, nei ką pridėt, nei atimt. Šokolado viduriuke pasislėpęs riešutinis kremas - visa tai sukuria puikią kombinaciją. Žinoma, negaliu prisiminti, kokio skonio yra įprastas pieniškas šokoladas, tačiau galiu kirsti lažybų, jog ryžių pienas šokolade nėra nė kiek prastesnis sprendimas, o veikiau - net geresnis: juk ryžių pieno šokoladas turėtų būti lengvesnis ir ne toks riebus.

Vakaro užkandžiai: "Nirwana vegan" šokoladas iš "Biotekos" ir gera knyga.

Paskutinis paragautas buvo ribotos serijos veganiškas baltasis šokoladas su spanguolėm ir aguonom "Cranberry Mohn". Įspūdis gan įdomus, mat šis šokoladas nebuvo itin panašus į... šokoladą. Aišku, čia lygiai tokia pati situacija - kuomet baltasis šokoladas paskutinį kartą ragautas buvo vaikystėje... galima ir klysti. Plytelė buvo rieboka, nesaldi, viduje tupinčios uogų dalelės kartkartėm užrūgštindavo liežuvį. Taigi, šis šokoladas yra kažkas tarp balto šokolado, vaisių batonėlio ir sveikuoliškų užkandžių. Taip pat negaliu nepastebėti, jog baltasis šokoladas su raudomis uogytėmis ir juodais aguonų grūdeliais atrodo spalviškai laaaaabai gražiai. Galiausiai, kitaip nei ankstesnių šokoladų (ups!), šio nepavyko suėsti vienu prisėdimu, tad gal ir gerai?..

"Cranberry Mohn" šokoladas ("Bioteka")

Vis auštantys orai primena - žiema artėja! Tad visiems, o taip pat ir veganams bei uoliems sveikuoliams reikia susirūpinti svarbiais išlikimo klausimais bei imti augintis žieminį "sluoksnį". O ar yra geresnis būdas tą daryti nei kramsnoti skanutėlius šokoladus, leisiu nuspręsti jums patiems :) 


"Rapunzel" šokoladų ieškokite "Biotekoje":
Vilniuje - Klaipėdos g. 3, PC OZAS (Ozo g. 18) ir PC NØRDIKA (Vikingų g. 3)
Kaune - Laisvės al. 69
Klaipėdoje - PC HERKAUS GALERIJA (
Herkaus Manto g. 22)

2017 m. rugsėjo 11 d., pirmadienis

Violetos avižinių miltų kepsneliai

Kartais "Ką valgo veganai?" skaitytojai pasidalina ir savais receptais - Violeta siūlo pasigaminti avižinių miltų kepsnelių su burokėlių ir salierų lapkočiais, kurie jai skaniausi su pomidorų padažu.


Violeta rašo:

Viską darau "iš akies". Mintis tokia: burokine trintuve sutarkuoti cukiniją, supjaustyti burokėlių (mangoldų) lapkočius ir prieskonines žoleles, įberti įvairių prieskonių, grikių, avižų ar kitų miltų, druskos ir vandens ir kepti. Čia kūryba - lai pasireiškia vaizduotė ir noras bandyti, ieškoti. Pirmyn į įdomių ir nepakartojamų valgių pasaulį! Sėkmės !


Norite pasidalinti savo receptais su KVV skaitytojais ir jūs? Brūkštelkite laišką į kavalgoveganai.lt@gmail.com ar žinutę facebook'o puslapyje!

2017 m. rugsėjo 8 d., penktadienis

"Delta mityba": puikus maistas, vertas nuklydimo nuo kelio

Būdama didele azijietiško maisto gerbėja, stengiuosi išragauti visas jo naujoves Lietuvoje bei ieškoti skanėstų kelionių metu. O įvairių Azijos šalių užkandinės tik dygsta ir dygsta - veganai jau gali paskanauti pho ar gyoza koldūnų - kiek gi galima graužti tuos kiniškus baklažanus?..

Jau kuris laikas sekiau "Delta mityba" užkandinę feisbuko platybėse: norėjosi joje apsilankyti ir paskanauti šaolino sriubos, bet dėl man ne itin patogios vietos (Vilniaus Naujamiestis) apsilankymą vis atidėliojau. Užtai diena, kurią atsirado reikalų būtent ten, tapo dvigubai smagesne!

Loftų kiemuose (Naugarduko g. 41) pasislėpusią "Delta mitybą" rasti nebuvo itin paprasta, tačiau apėjusi ratą-kvadratą, užėjau vidun. Tiems, kas ten lankosi pirmą kartą pravartu žinoti, jog užsakymai priimami prie baro, todėl drąsiai eikite į kitą patalpą, kuri bent jau man iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip virtuvė, į kurią lankytojams brautis nederėtų. Braukitės! Ir rinkitės pietus (o jie vis keičiasi)!

Gaila, tačiau baozi veganams tinkamos nebuvo (tešla su kiaušiniais), todėl užsisakiau koldūnų su grybais ir žemės riešutų padažu bei veganizuotos (į ją tiesiog nededa kiaušinio) šaolino sriubos su grybais. Toks pietų kompleksas kainavo 5 €. Maistas atkeliavo greitai ir sklandžiai - tik kitaip nei tūlas lietuvis įsivaizduotų, čia koldūnai yra užkandis, o sriuba - sotusis patiekalas.

Koldūnai su grybais (2 €)

Koldūnai buvo pa-sa-kiš-ki. Gan ilgai ragavau visokiausius rytietiškus koldūnus koldūnėlius, ieškodami tų, kurie man patiktų labiausiai. Ir pasirodo, nereikėjo trenktis į pasaulio kraštą, mat jų galima gauti čia, Lietuvoje. Švelnaus malonaus skonio ir puikios tekstūros tešla, turtingas grybų įdaras ir sodrus žemės riešutų padažas - tik tiek iki pilnos laimės man tą dieną ir tereikėjo. Pavalgyti tokios porcijos nepakaktų, užkąsti - pats tas. Bet manau, kad kitą sykį net pabūčiau keistuole ir imčiau tokių visas dvi kaip sočius ir superskanius pietus.

Šaolino sriuba su grybais (4 €)

Po tų nuostabių koldūnų, žymioji sriuba "nepramušė" ir paliko gerą, bet ne puikų įspūdį. Žinoma, jai nėra nė vieno priekaišto (nebent tai, kad ji vis kėsinosi mane aptaškyti) - skanus sultinys, dauuug jame plaukiojančių daržovių, makaronų, grybų. Įdomu buvo iš sriubos žvejoti paraugtus pomidorus ir agurkėlius. Pačiai tokia neįprasta variacija turbūt nebūtų šovusi į galvą, bet susivalgė tikrai maloniai. O kai dar labiau spustels rudeniškas šaltukas, tai valgysis ši sriuba dar maloniau.

Vis dėlto kol "Delta mitybos" vieta man vis dar labai nepakeliui, tad joje greitu metu tikrai neapsilankysiu. Tačiau žinau kur lėksiu pietauti, jei keliai vėl nuves į Vilniaus Naujamiestį. Darykite tą patį ir jūs.

2017 m. rugsėjo 4 d., pirmadienis

Dzūkiška grikių košė su grybais

Tęsiame savo rudeninę receptų temą ir siūlome pasigaminti itin greitą ir itin paprastą patiekalą - dzūkišką grikių košę! Jai prireiks vos kelių sudėtinių dalių, o ją pagaminti taip lengva, kad receptas bus įkandamas susipykusiems su virtuve, pradedantiesiems kulinarams ar net vaikams.

Šie metai derlingi ne tik voveraičių, bet ir ūmėdžių, kurios šįmet kaip reta sveikos ir gražios. Todėl košę gaminau su jomis. Tačiau receptui kuo puikiausiai tiks ir kiti miško grybai.


Reikės:

300-400 g nuvalytų grybų
1/2 svogūnų
alyvuogių (ar kito mėgiamo) aliejaus
žiupsnio druskos, pipirų
1 puodelio grikių

Paruošimas:

1. Smulkiai sukapoti svogūną.
2. Supjaustyti nedideliais gabalėliais grybus.
3. Užkaisti virti grikius.
4. Gilioje keptuvėje įkaitinti aliejų ir 3-5 minutes pakepinti svogūnus.
5. Suberti į keptuvę grybus (aišku, jei naudosite bobausius ar pan., tai pirmiausiai apdorokite juos taip, kaip priklauso) ir pakepinti su svogūnais ant silpnos ugnies apie 15-20 minučių.
6. Sūdytame vandenyje apvirti grikius - neleisti jiems "sukošėti", jie turėtų būti vis dar kiek kieti. Apvirus nupilti likusį vandenį ir palikti atidengtus, kol bus paruošti grybai.
7. Į apkepintus grybus su svogūnais suberti grybus, įberti pagal skonį druskos, pipirų, dar šiek tiek aliejaus, gerai išmaišyti ir patroškinti kelias minutes.
8. Valgyti! Galima pasigardinti augaline grietine ar jogurtu, arba tiesiog skanauti taip, kaip yra - paprastai, skaniai ir sočiai!

2017 m. rugpjūčio 27 d., sekmadienis

Šen bei ten ragaujame šį bei tą...

Žinia, vasara - toks metas, kuomet darai ir tą, ir aną, kol galiausiai supranti, jog ant nosies jau ruduo, o iš tiesų per šiltąjį laiką nieko doro ir nenuveikei...

Tokia situacija ir virtuvėje bei KVV svetainėje: daug dažniau lakstant per Lietuvą ir aplinkui, taip pat ir sėdint užsikrovus darbais namuose nelieka laiko išradinėti naujiems dviračiams ir kurti įdomius veganiškus receptus. Pačiu mėgstamiausiu maistu tampa picos, pasta su tuo, ką randi šaldytuve, arba bet kas, ko nereikia paruošti ir/ar valgyti namie. Todėl virtuvėje karaliauja ne namų šeimininkai, o kokie nors kampuose pasislėpę vorai, bet užtai veganiško maisto mylėtojai turi šimtą kartų daugiau progų išbandyti naujas vieteles bei naujus vegan produktus. Ir per kelis mėnesius jų truputuką prisikaupė.

Veganiška pica iš "Kregždutės"

Bene seniausiai buvo aplankyta Kaune nuo seno veikianti kavinė "Kregždutė" (Sporto g. 1), kuri mėgina prisivilioti daugiau lankytojų į meniu įtraukdama veganiškų patiekalų. Visgi galėjo jų paruošti tik dalį, taip pat ten dirbančios damos nepagailėjo pamokslų (mėsos nevalgot, bet aliejų vartojat, vaje vaje!) bei šiaip načnykams įprasto bendravimo stiliaus (lauke net nesugalvokit sėst, neaptarnausim! - hmm, tai o koks tada reikalas turėti kavinę su lauko staliukais prie gražaus miesto parko?..). Maistas nebuvo įspūdingas, salotos skendo aliejuje, pica buvo keistoka (ypač vegan sūrio riekelių išdėstymas), bet valgoma ir netgi visai nebloga. Ar norėtųsi čia valgyti dažniau? Veikiausiai ne, tačiau ne dėl maisto, bet dėl kitų dalykų...

Salotos iš "Iki" prekybos centro

Nežinau kaip kitiems, bet man viena iš metų naujienų - IKI prekybos centruose parduodamos salotos su falafeliais. Žinoma, sveiko maisto fanatikams bei E-fobams jos turėtų būti nesmagus košmaras (ar bent jau nejaukus šlapias sapnas), bet tiems, kurie neturi galimybės pavalgyti rimtesnių pietų - jos tikras išsigelbėjimas. Priklausomai nuo sėkmės gaudant akcijas-atrakcijas, jos kainuoja nuo 1,5 iki 2 eurų, viduje, vėlgi, priklausomai nuo sėkmės bei atidumo - varijuojančio šviežumo salotos, vyšniniai pomidorai, agurko griežinėliai, daigai, džiovintų pomidorų padažas (šitas gerulis!) bei keturi stambūs falafeliai, gaminti iš avinžirnių miltų ir dar belenko. Bet vegan! Ir sotu! Ir tikrai gero skonio!

Didelė (neįveikiama) vietnamietiška pho su tofu

Kadangi vienas mano gyvenimo tikslų - išragauti maisto iš kuo daugiau skirtingų šalių, laukiau nesulaukiau progos apsilankyti Vilniuje atsidariusiame vietnamietiško maisto restorane "Saigon" (A. Jakšto g. 7); iš pradžių veganai galėjo gauti tik troškinukų, bet greitai šis nesusipratimas buvo ištaisytas ir meniu atsirado žymioji pho sriuba. Didžiulis dubuo buvo sklidinas puikaus sultinio, ir jame knibždėte knibždėjo daržovės, keptas tofu, daigai, prieskoninės žolelės ir kiti džiaugsmai. Gan įdomiai susirodė sprendimas į sriubą dėti apvirtus (?) kalafijorus ir morkas, kaip ir visa skonių paletė (ku-kū, bok choy, kur jūs?..), bet įdomumas buvo tik pliusas, o ne minusas. Būdama ėdra-žmogdaržovėdra užsisakiau didelę porciją, tik jos įveikti nepavyko. Nors ką jau čia - nepamenu, kad ir kur kitur būčiau visą pho susrėbus...

Mažytės venesuelietiškos užkandinės aplinka paliko puikų įspūdį.

Prie gyvenimo tikslo įgyvendinimo prisidėjo ir dar viena vietelė iš Vilniaus - užkandinė "Arepera". Čia galima gauti venesuelietiškų kukurūzų duonos sumuštinių, iš kurių vienas tinka veganams. Ir ne tik veganams, bet ir uoliams-sveikuoliams, kurie dėl rimtų ar nelabai rimtų priežasčių nevartoja gliuteno. Kukurūzinė duona priminė Kenijoje ragautą ugali, bei kitus gerus dalykus. Bet ir be gerų prisiminimų sumuštinis puikiai susivalgė - sotus, paprastas, skanus. Rekomenduoju valgyti užgeriant kokiu tai tą dieną siūlomu tropiniu gėrimu - nė nepajusit, kaip viena koja apleisite lietingą lietuvišką žemę ir atsidursit kitoje vandenyno pusėje. Be to, nors ir viršininkai/šefai šiek tiek kalbėjo mūsiška kalba, bet apkerėta gero maisto prakalbau ir komplimentus jau sakiau ispaniškai!

Arepa su daržovėmis

Naujos vietos dygsta ir Kaune - vasarą atsidarė žavus baras-užkandinė pavadinimu "O kodėl ne?" (Perkūno al. 4), įsikūręs Ąžuolyno parko pašonėje pūpsančiame jaukiame medinuke. Žinoma, geriausia čia lankytis vasarą ar šiaip šiltomis dienomis, ir paragauti siūlomų vegan užkandžių.

Falafeliai (O kodėl ne?)

Didelis bliūdas humuso (O kodėl ne?)

Tiek falafeliai, tiek humusas jau tapo įprastu vegan maistu, kurio galima gauti tiek prekybos centruose, tiek ir maitinimo (ar girdymo) įstaigose. Ne išimtis ir "O kodėl ne?" - jų meniu rasite abu šiuos patiekalus. Kas nudžiugino, tai porcijų dydis. Humuso įveikti nepavyko. Negražu švaistyti maistą, bet dar negražiau palikti klientus neprivalgiusius. 
Falafeliai buvo skanūs, o jų viduje būta ne tik avinžirnių, bet ir trintų daržovių - čia jau matyt taip pat įprasta tampanti lietuviška falafelių interpretacija. Žinoma, yra tokių tradicionalistų kaip ir aš, kurie nori To Įprasto Falafelio, bet paįvairinti daržovėmis falafeliai? O kodėl gi ne?
Humusas buvo puikios konsistencijos, bet jam trūko druskos bei būta gerokai per daug pipirų. Nurašėme tą trūkumą į "netyčiuką", kadangi greta falafelių buvęs humusas pipirinės problemos neturėjo. Kadangi kainos-kiekio-kokybės santykis geras, o ir aplinka jauki, grįžus šilumai ten grįšime ir mes.

"N'ice cream factory" ledai

Klajonės kartais užneša ir į numylėtąją Varšuvą, kuri pateko tarp draugiškiausių veganams pasaulio miestų! Kadangi tą dieną buvo karšta, labai karšta, nuo karščio gelbėjausi ledais. Ledainėje "N'ice cream factory" skanėstą gali susikonstruoti pats, ir jis iš šviežių produktų bus sušaldytas azoto pagalba. Pats ledų gaminimo procesas tikrai įspūdingas! Už 12 zlotų (apie 2,8 €) susikūriau savo veganiškus ledus: sojos pieno pagrindas, Oreo sausainiai, kokosas ir sūdyta karamelė. Gavau nuostabiai skanų šviežių ledų kalną. Ech, kad tokia vietelė būtų bent kiek arčiau namų!..

Į Varšuvą atvykome anksti ryte, o skrydis į šiltus kraštus laukė po pietų, todėl paryčiais reikėjo kažkur priglausti savo sėdimąsias bei lagaminus. Įsivaizduokite, Lenkijos sostinėje yra savaitgaliais visą parą veikianti vietnamietiška-tailandietiška užkandinė "Du-za mi-ha", kuri siūlo nemažą vegetariškų ir veganiškų patiekalų asortimentą! Todėl net ir 6 valandą ryto galėjome skaniai panaktipiečiauti/papusryčiauti.

Tailandietiški ramenai su tofu

Pirmasis ragautas patiekalas buvo tailandietiška ramen makaronų sriuba su tofu ir kokosų pienu. Turtinga skoniais, aštroka ir nepaprastai soti - man tik šiek tiek palesiojant joje plaukiojantį tofu, viso patiekalo nesugebėjo įveikti net ir didelis ir daugggg valgantis žmogus. Bet svarbiausia, jog patiekalas kainavo vos apie 4 € - bet kuriuo paros metu sostinės centre gauti neįveikiamą vegan patiekalo porcija yra mažų mažiausiai nepadorios gastronautų svajonės išsipildymas.

Udon ir shitake grybų sriuba

Antras ragautas patiekalas daugiau dvelkė Japonija - tai buvo udon makaronų ir shitake grybų sriuba (apie 4,7 €). Skonis buvo mažiau išraiškingas, tačiau neabejotinai puikus. Tokią sriubą siurbti reikia ilgai, ilgai ir laimingai, mėgaujantis kiekvienu kąsneliu ir gurkšneliu. Kad ir kokia ji buvo puiki, visos sriubos įveikti taip pat nepavyko. Jos tiesiog per daug net ir labiausiai išbadėjusiam žmogui! Et, ne pirmas ir ne paskutinis kartas...

Grįžtant į savus kraštus, bet pasiliekant prie rytietiškos virtuvės - naujoje Kauno autobusų stotyje (Vytauto pr. 24) atsidarė iš Vilniaus atkeliavęs "Awokado noodle bar". Čia (turbūt kiek paerzindama personalą) ėmiau ir susiveganizavau sau porciją wok makaronų. Vegetariškas wok kainuoja 4 € (kiek liūdna po Varšuvos...) - rinkausi jį su ryžių makaronais ir saldžiarūgščiu padažu bei paprašiau nemušti kiaušinio. Mano užgaidos buvo patenkintos ir gavau dėžutę, kurios mažiau nei pusę užpildė mano patiekalas. 

Veganizuotas vegetariškas wok iš "Awokado noodle bar"

Čia gal psichologinis dalykas, bet turbūt daug smagiau mažas kiekis maisto būtų atrodęs mažesnėje dėžutėje, tad iki galo taip ir nesijaučiau pasisotinusi. Be to, žvilgčiojau į nevegetarišką močiutės wok dėžutę (taip, močiutė norėjo paragauti kokio įdomesnio didmiesčio maisto!), kurioje maisto kiekis buvo gerokai didesnis. Kodėl taip yra - man visiškai aišku. Vegetarišką nuo nevegetariško wok skiria tik mėsos, todėl jų nededant gaminant vegetarišką versiją, o dar ir išimant kiaušinį veganizuotoje, maisto kiekis gerokai sumažėja. Todėl norėtųsi, kad vegetariškas wok būtų ne įprastas, tik be mėsos, o praturtintas kokiu tofu ar seitanu. Šiaip wok'o skonis geras, patiko padažas, šviežios daržovės ir sezamų pabarstai, tačiau man, nemėgstančiai riebaus maisto (OK, visko, išskyrus bulvių traškučius) wok'as buvo per riebus, o ant dugne likusio aliejaus buvo galima dar kažką iškepti. Jei mėsavalgiai džiaugiasi šia vieta, tačiau vegetarams ir veganams Kaune tikrai gero wok'o dar teks palaukti.

2017 m. rugpjūčio 5 d., šeštadienis

Pica su voveraitėmis

Žinote, kuo gi man patinka antroji vasaros pusė? Ogi tuo, jog daržai lūžta nuo gėrybių, o miškai - nuo grybų! Lietingi orai nebuvo palankūs augti moliūgams, tad šaltuoju metų laiku teks rečiau valgyti moliūgų pyragus, tačiau lietų mėgstantys grybai orais džiaugiasi ir dygsta kuo puikiausiai.

Iš miško parsivežus šviežutėlių skanių grybų svarsčiau kaip įdomiau juos pasiruošti. Voveraitės su bulvėmis jau taip nusibodę... Todėl sumąsčiau, jog reikia jas paversti picos dalimi. Iš karto buvo aišku, kad su įprastais reikalais kaip, pvz. marinaros padažas, voveraitės greičiausiai nesusidraugaus. Todėl teko ieškoti geresnių sprendimų kaip gi susikonstruoti picą su voveraitėmis. Ir jie buvo atrasti!

Tiesa, reikia pažymėti, kad dėl mano (per) didelės meilės alyvuogių aliejui, jo nepagailėjau, todėl picos krašteliai neapskrudo. Aišku, jei turite tokius pat jausmus šiam nuostabiam alyvuogių reikalui, nesiūlysiu jo naudoti mažiau. Bet jei norite traškaus picos pado, nesekite mano (blogu?) pavyzdžiu ir leiskite krašteliams apskrusti.

Picos padą pasigaminti moka turbūt kiekvienas (tiek plonapadės, tiek storapadės), o tinginiai ar skubantys gali naudoti jau paruoštus padus. Todėl čia tik papasakosiu ką dėti ant to pado, kad paskui tektų džiaugtis atradus naują voveraičių valgymo būdą.


Reikės:

stiklinės šviežių voveraičių
5 džiovintų pomidorų
2-3 skiltelių česnako
gabalėlio vegan parmezano*
šlakelio alyvuogių aliejaus
raudonėlių ir čiobrelių

Paruošimas:

1. Nuvalykite voveraites ir šiukštu nepalikite jų mirkti vandenyje! Didesnes voveraites perpjaukite į kelias dalis.
2. Supjaustykite česnaką plonomis riekelėmis.
3. Supjaustykite smulkėliau džiovinto pomidoro gabalėlius.
4. Keptuvėn šliūkštelkite alyvuogių aliejaus ir jame pakepinkite česnako riekeles, kol jos apskrus ir virs traškučiais. Ištraukite jas iš aliejaus ir leiskite ataušti. Tame pačiame aliejuje trumpai (minutę ar dvi) pakepinkite voveraites, kad jos prarastų dalį vandens.
5. Sutarkuokite vegan sūrį stambia tarka.
6. Patepkite picos padą alyvuogių aliejumi, pabarstykite prieskoninėmis žolelėmis ir vegan sūriu.
7. Išdėliokite ant picos česnako traškučius, džiovintus pomidorus ir voveraites.
8. Pašaukite picą kepti į orkaitę ar krosnelę. Universalaus kepimo laiko nėra - maniškėje konvekcinėje krosnelėje pica iškepa per 7 (jei padas parduotuvinis) - 15 (jei padas namų gamybos) minučių. Turbūt taip pat gerai pažįstate ir savo orkaitę; o jei nepažįstate, tai, kad pica iškepusi, pasufleruos jos apskrudę krašteliai (nebent padarysite tokią pačią alyvuogių aliejaus nuodėmę kaip aš) ir gražiai išsilydęs sūris.

Skanaukite iškepusią picą - ji gan neįprasta, bet tikrai laaaabai skani. Bent jau man ji nuo šiol bus viena mėgstamiausiųjų!


* Primygtinai siūlau nenaudoti "Violife" picos "sūrių", nes jie dažniausiai picas tik sugadina... Geriau rinkitės brangesnį vegan-parmezaną ar gabenkitės įvairesnių sūrių iš užsienio. Šiai picai naudojau UK pirktą "Hard italian style" sūrį.

2017 m. liepos 31 d., pirmadienis

Portugališki skanėstai ir kiti malonumai

Ech, vasara ir atostogos yra geras dalykas: beveik apie nieką nereikia galvoti - nei apie darbus, nei apie gyvenimo planus, nei užsiimti namų ruošos darbais; viso labo tik mėgautis laisvu laiku ir maitinimo įstaigų siūlomais skanėstais.

Dar geriau, kai tą galima daryti ne Lietuvoje, kurioje, kaip byloja vardas, lietūs (per) dažnai lyja, o kur nors piečiau, kur galima dienų dienas džiaugtis saule ir giedru dangumi. Pavyzdžiui, Portugalijoje. Tad jūsų dėmesiui - didelis pasakojimas apie tai, kuo gi dar veganai gali pasidžiaugti Europos pakrašty.

Lietuvoje kainos sušoko į neregėtas aukštumas, todėl dažnai keliaujant svetur norom nenorom krypsta dėmesys į nelietuviškas kainas. Dažnai jos būna mažesnės už mūsiškas, tačiau Portugalijos prekybos centruose kainos smarkiai nesiskyrė. Na, tik pasidžiaugiau sojos pienu už 1 eurą. Iš kitos pusės, maitinimo įstaigų kainos buvo tokios draugiškos, kad maisto per atostogas gamintis taip ir neteko - lepinomės tuo, ką galėjome rasti keliuose miesteliuose ir miestuose.

Pirmoji stotelė buvo Algarvės regione, Atlanto vandenyno pakrantėje įsikūrusiame Albufeiros kurortiniame mieste. Kaip ir lietuviški kurortai, taip ir portugališki per daug veganais nesirūpina, o ir šiaip Portugalijos virtuvė garsėja mėsos ir žuvies patiekalais. Tačiau daugiau pasivaikščiojus ir paieškojus, atrasti įmanoma visko. Tik svarbiausia turėti galvoje, kad visai kaip ir kaimynai ispanai, portugalai taip pat turi siestą, ir tarp 14 ir 18 val. rasti kur pavalgyti (juo labiau - veganiškai) yra sunku. Labai sunku. Bet įmanoma. 



Pirmą viešnagės dieną būtent TAI ir nutiko: netyčia susiplanavome dieną nepasidomėję maitinimo įstaigų valandomis, o po to gurgiančiais pilvais ieškojome dirbančių užkandinių ir restoranų. Laimei, vieną visiškai netyčiomis pavyko rasti - durų siestos metu nebuvo užvėrusi užkandinė "Móvel 1", kurioje prisėdome falafelių.



Nebepamenu, kiek ten tas falafelis kainavo (tikrai ne daugiau 5 €, gal 4,5?), beeet buvo paruoštas su šokiais ir dainomis. Pitoje tupėjo šviežios daržovės ir net 8 (!!!) avinžirnių kukuliai: šviežučiai, minkštučiai, neriebūs, pats tas. Geriau užklysti turbūt ir negalėjome.

Daržovių pakora restorane "Indian nights" (3 €)

Užtad sekančius pietus suplanavome taip, kad jie virstų vakariene, t.y. būtų valgomi jau po siestos. Kadangi per atostogas tinginiauti tiesiog būtina, užsukome į greta ten, kur apsistojome veikusį indų restoraną "Indian Nights". Jaunas ir itin malonus padavėjas nurodė, kurie patiekalai ruošiami be pieno produktų, ir iš jų susikomplektavome puikią vakarienę: užkandome daržovių pakoros, o tada ragavome bombay aloo (karis su bulvėmis), aloo gobi (karis su kalafijorais), kuriuos užkandome naan duonele.

Aloo gobi (6,5 €)
Bombay aloo (6,5 €)

Belieka tik pritarti kitų atsiliepimams: maistas buvo fantastiškas! Švieži, puikiai paruošti produktai, kvapnūs prieskoniai, tobulai subalansuoti skoniai. Ko gi dar daugiau reikia?..

Patinginiavę kurorte, patraukėme į Portugalijos sostinę Lisaboną. Čia jau turėjau šiokių tokių pageidavimų: paragauti kuo įdomesnio pasaulio maisto, kokio dar nesu ragavusi. Galvoje sukosi trys nepažįstamos virtuvės: Nepalo, Mozambiko ir Angolos. Angolą iš sąrašo teko išbraukti paskaičius angolietiškų restoranų meniu (vabzdžiai, daug vabzdžių!), o štai likusios dvi šalys tikrai turi daug ką pasiūlyti nemėsavalgiams.

Nors patys pirmieji pietūs buvo numatyti netoli gyvenamosios vietos veikusioje vegan kavinukėje, ten nukeliavus paaiškėjo, kad dienos pietūs pasibaigę, ir viskas, ką ji gali pasiūlyti, yra pyragai. Urzgianti skrandžiai šia idėja sužavėti nebuvo, todėl kojos nunešė į anksčiau pastebėtą nepalietišką užkandinę "Kasthamandap". Pasiklausinėję apie patiekalus, išsirinkome daržovių thukpą ir daržovių chow mein. 


Daržovių thukpa (3,5 €)
Daržovių chow mein (3,5 €)

Jei norite mandros ir prabangios restorano aplinkos, žinoma, čia valgyti neisite. Bet jei norite puikaus, autentiško ir skanaus maisto už juokingas kainas (tryssupuseeurooo!!!), tai portugalijoje valgykite būtent tokiose užeigose. Porcijos didžiulės, skoniai žavingi - atrodo, kad Indija ir Kinija susitiko virtuvėje, sudėjo visa, ką turi geriausio, ir taip gimė nepalietiškas maistas. Makaronai su daržovėmis lėkštėje ar tirštos sriubos pavidalu paliko tikrai gerą įspūdį. Saviškį chow mein vos įveikiau: skrandis jau sakė "tai gal gana?", bet kadangi a) maisto švaistyt nemėgstu; b) buvo labai skanu, tai ignoravau pilvo monologus ir subaigiau viską iki paskutinio makaronėlio.

Gyvenime reikalinga taisyklė: biškį to, biškį ano. Pigiai ir paprastai papietavę pas nepaliečius, sekančią dieną keliavome kiek mandriau pavalgyti pas mozambikiečius. Kuris laikas jaučiu simpatijas Rytų Afrikos virtuvei - pažindinausi su Etiopijos ir Kenijos maistu, tačiau apie Mozambiko gundymus nežinojau beveik nieko. Tad turėdama tokią nuostabią progą, ją išnaudojau ir vakarienę suplanavau restorane "Roda viva". Restorano meniu turėjo didelį vegetariškų (by-default veganiškų) patiekalų pasirinkimą, o persimetus keliais žodžiais su padavėju jis papasakojo, kad tame Mozambiko regione, iš kurio jis kilęs, žmonės ir šiaip iš esmės maitinasi vien vegetariškai. 

Makofo - kopūstų troškinys su kokosų pienu ir žemės riešutais (8 €)

Iš esmės, Mozambiko virtuvės pagrindiniai žaidėjai yra kokosų pienas ir žemės riešutai. Tad jei mėgstate šiuos dalykus (ar bent vieną iš jų) taip pat smarkiai, kaip ir aš, ieškokite mozambikietiškų restoranų! O jei esate alergiški, deja, aplenkite juos 100 metrų atstumu. 

Mboa - moliūgo lapų troškinys su kokosų pienu ir žemės riešutais (8 €)

Abu ragauti patiekalai - makofo ir mboa - buvo skanūs, švelnaus skonio, kurį buvo galima pasiaštrinti atneštu marinuotų aitriųjų pipirų ir žemės riešutų aliejaus padažu. Tokias "pliurzeles" galima pasirinkti valgyti su ryžiais arba su kukurūzų duonele xima. Tiesa, man, pasirinkusiai xima, sekėsi sunkiai balansuoti tarp noro valgyti viską rankomis ir gan elegantiškos kelių staliukų restoranėlio aplinkos bei stalo įrankiais barškinančių kitų valgytojų.

Ką būtų dar galima pasakyti apie patį maistą? Tik gerus dalykus. Sotu, maistinga, bet neužkemša skrandžio ir šiaip nesukilo jokie nesmagūs jausmai dėl maisto riebumo - o juk turėtų: kokosų kremas ir žemės riešutai nėra jau toks "nekaltas" ir neriebus maistelis. Tad mozambikiečiams rašau puikų įvertinimą ir mėginsiu rasti kur pasimėgauti tokiu maistu kiek arčiau Lietuvos, ar pamėginsiu ragautus patiekalus pasigaminti pati.

Viešnagės Lisabonoje metu taip pat labai norėjau paragauti momo koldūnų, tačiau nužiūrėti tibetietiški vegan koldūnai buvo itin nepatogioje vietoje, tad užsukau į atsitiktinį restoranėlį, siūlantį momo - tik ne tibetietiškus, o vėlgi nepalietiškus. Bet nesu valgiusi jokių, tad paragauti - būtina.

Samosa (1 €)

Pietus "Sagharmata momo restaurant" pradėjome nuo samosų, kurių viena kainavo eurą. Nebuvo verta: skonis nei įspūdingas, nei ką, viduje tupėjo daug kopūstų ir kitų daržovių. Todėl laukiau nesulaukiau veg-momo.

Daržovių momo (3 €)

Momo, didžiam mano nusivylimui, tikrai nepralenkia nuostabiųjų lenkiškų pierogy ar paprasčiausių lietuviškų koldūnų. Kietoka saldi (!!!) tešla savo viduje slėpė kopūstus su morkomis ir dar keliomis daržovėmis. Tas saldumas man visiškai nepatiko; taip ir liko neaišku, ar cukraus dėta į tešla, ar koldūnai verdami saldindame vandenyje. O gal kas sumaišė druską su cukrumi?.. Pats patiekalas gan sausokas ir kiek lipnus, tad neužgeriant koldūnus suvalgyti buvo sunku. Bet įveikiau! Ir už porciją koldūnų sumokėjau vos 3 eurus! Ech, jei pavyktų rast už tą pačią kainą, bet skanesnių...

Užtad vieną vakarą bevaikštinėjant po Lisabonos senamiestį tik žiū - viename bare siūlo veganiškus hot-dog'us! Tai kaip gi nesusigundysi... užeiname į Che portreto interpretacija padabintą barą "Groove" ir užsisakom porą dešrainių su Viduržemio jūros stiliaus dešrele.

Veganiškas hot-dog'as (3,5 €)

Nežinia, ar dėl to, kad buvome jau praalkę, ar dar dėl ko, bet dešrainiai susivalgė greitai, sklandžiai ir džiaugsmingai. Skani veg-dešrelė tupėjo skaniame padaže ir puošėsi traškiomis bulvių lazdelėmis. Džiaugsmas greitmaisčio mėgėjams ir ašaros sveikuoliams.

Kuomet kai kam pabodo tas visas neįprastas pasaulio maistas, ir norėjosi kažko paprasto ir pažįstamo, nutarėme vieną iš vakarienių skirti... kinų maistui. Nes gi mūsuose taip įprastos visokios aštrios hunanio daržovės ar saldžiarūgščiai baklažanai! Užtai aplankytame kinų restorane Mr. Lu vis dėlto nieko panašaus rasti nepavyko. Meniu buvo daug mock meat, tofu ir kitų gėrybių. Užsisakėme aštraus tofu ir saldžiarūgštės seitano "mėsos".

Aštrus tofu (6,5 €)

Įdomu, jog patiekalų skoniai buvo visiškai neatpažįstami. Todėl kurį laiką dar prasėdėjom googlindami, kokio Kinijos regiono maistas tai galėtų būti: tofu naudotas šilkinis ir minkštas, o padažas, kuriame tofu buvo pateiktas, nebuvo aštrus, na, nebent laaaaabai lengvai aštrus, ir aštrus tik tada, kai krimsteli į aitrųjį pipirą.

Saldžiarūgštis seitanas (6,9 €)

Lygiai taip pat neįprastai valgėsi ir saldžiarūgštis seitanas. Tikėjausi palaidų seitano gabalėlių (ach, ta Lenkija, kuri išugdo mitybinius įpratimus!), bet gavau seitaną tešloje, kuris buvo laaaabai keistas ir panašėjo į visus tuos mėsos pakaitalus skardinėse, nei į šviežiai pagamintą. Kaip ir ankstesniame patiekale, skoniai nebuvo išraiškingi: padažas vaidino tik "surišamąjį" vaidmenį (beje, pagamintas be jokio krakmolo!), o saldumo ir rūgštumo suteikė greta su mock meat lėkštėje tupėję ananasai ir pomidorai. Bet matyt taip viskas ir turi būti: šią vietą internautai giria už autentiškumą, bet visgi man priimtinesnė Slabotkės kiniška autentika...

Vienai dienai susiorganizavome pabėgimą iš Lisabonos į netoliese esantį Sintra miestelį. Jis tupi UNESCO paveldo sąraše ir vilioja turistus savo pilimis pilaitėmis. O kuomet pūškuodamas į vieną jų užlipi, apvaikštai, ir tada pūškuodamas nusileidi žemyn nuo kalvos (kurgi nepūškuosi, jei reikia visur laipiot per nemenką karštį), viskas, apie ką gali galvoti, yra... maistas! Bet ar pavyks veganiškai pavalgyti nedideliame kalvotame miestelyje? Praeiname pro kinų restoraną - jo meniu nėra nė vieno (!) vegetariško patiekalo. Ne kažką. Tad pasitelkiu į pagalbą laimingosios karvutės aplikaciją ir surandu, jog netoli traukinių stoties veikia sveikuoliška užkandinė "Ekvilibro", kuri siūlo vegan pietus.

Trinta daržovių sriuba

Žinoma, kai vienas iš dienos pietų meniu turi vegan (ir GF) burgerį, renkiesi būtent tą. Sriuba, gėrimas ir karštas patiekalas kainavo 7,5 €. Sriuba buvo skani, nors ir sveikuoliška: lengva, neperkrauta prieskonių, bet soti ir pagardinta... aguonomis! Užtad gavusi burgerį per daug neapsidžiaugiau, mat jų be gliuteno reiškė tiesiog be bandelės. Pykau ant savęs, kad nesirinkau veganiško kišo pyrago su daržovėmis, bet ką jau čia, ragaujam iš burgerio likusį kotlėėtą. 


Sveikuoliškas vegan burgeris

Ogi kotletėlis buvo visai neblogas! Vaizdu ir spalva stengėsi imituoti mėsas, tačiau skonis sužavėjo ir pačius didžiausius skeptikus, mat buvo puikiai subalansuotas, tekstūra maloni, nesivėlė burnoje kaip kad daro kai kurie vegeburgeriai, o ir toliau dekonstravosi lėkštėje į nedidelius birius gabalėlius. Puikiausia patiekalo dalis buvo dauuug sėklų burgeryje. Niam. Dar reiktų pagirti ir už salotas - nepriekaištingai šviežos ir pagardintos maloniu padažu. Jei visas sveikuoliškas maistas būtų toks, turbūt galėčiau maitintis sveikiau!

Vis dėlto suvalgiusi burgerį be bandelės, jaučiausi išduota, todėl paskutine vakariene Lisabonoje tapo TIKRAS burgeris, t.y. su bandele. Veganiškas. Iš centre pasislėpusios užkandinės "Vegana Burgers". Išsirinkau pupelių ir grybų burgerį su figų duonele, taip pat kaip didžiausia apžora pasiėmiau saldžiosios bulvės traškučių (3 €) bei desertą - mango pudingą.

Grybų ir pupelių burgeris (7,45 €)

Burgeris buvo tikrai geras. Paplotėlis didžiulis, minkštutis, purus ir skanus, patupdytas ant šviežių salotų ir rukolos lapelių ir pasislėpęs tarp šviežios ir lengvai saldžios bandelės. Bandele džiaugiausi dar labiau, kai joje rasdavau burnoje tirpstančių figos gabalėlių. Puiki kombinacija. Vienintelė bėda, kad baiginėdama burgerį supratau, jog ta milžiniška saldžiosios bulvės traškučių porcija bus neįveikiama, tad jei ten keliausite, imkite vieną dviems ir dalinkitės.

Mangų putėsiai (2,5 €)

Tuo tarpu desertas buvo visiškas nusivylimas. Pradėkime nuo to, jog jį man atnešė uždarytame ir aptepliotame plastikiniame indelyje. Tuo tarpu užkandinė skelbia - nenaudojame jokio plastiko! Aha, aha... Antra, toks pateikimas rėkte rėkia, jog desertas gaminamas ne čia. O jei gaminamas ne čia (na, nebent tai būtų ledai, kuriems reikia mandresnio paruošimo), tai kam tada jo reikia? Ir apie pateikimo estetiką net nebesiplėsiu. Indelio turinys taip pat nuliūdino. Nes tai nebuvo putėsiai, o veikiau tyrelė -tokia, kokią duoda kūdikiams valgyti. Aišku, kartais kūdikių maistas būna skanesnis nei suaugusių, bet gi nereikia tada meluoti ir vadinti tyrelės putėsiais? Iš esmės, valgiau trintus mangus su bananu, imbieru ir žiupsneliu cinamono. Visiškai neverta nei kainos, nei vietos mano skrandyje. Todėl eikite į burgerinę ir pasilikite prie burgerių. Tik prie tų puikių burgerių.

Atsisveikinę su Lisabona, patraukėme į Portą: miestas garsėja savo kulinarija ir vynais, tad panašu, jog nuobodžiauti čia tikrai neteks. Pirmosios vakarienės nukeliaujame pas sirus į restoraną "Sabores do sebouh". Kadangi diena buvo karšta, nesinorėjo jos užbaigti apkraunant skrandžius, todėl rinkomės tik užkandžius, kurie, žinia, Vidurio Rytų virtuvėje yra skanūs ir maistingi.

Chamuca su špinatais (1,4 €/vnt)

Padavėja, deja, gan prastai kalbėjo angliškai, todėl iki galo išsiaiškinti kai kurių patiekalų nepavyko. Užsisakėme chamuca su špinatais, mat aš tikėjausi gauti kadaise Kipre skanautų pyragėlių, bet gavau aliejuje virtą samosinį reikalą (ir kodėl nepasigilinau į pavadinimo skambesį?..). Ką padarysi. Suvalgėm, buvo visai neblogai, bet vis tiek kepti krosnyje pyragėliai dauuug skanesni nei šie.

Baba ganoush (4,2 €) ir mouhamara (4,2 €)

Siriškas samosas sekė daug smagesni dalykai - baba ghanoush - keptų baklažanų užtepas ir mouhamara - keptų paprikų ir riešutų užtepas, abu pateikti su kvadratėliais supjaustyta arabiška duonele. Abu reikalai buvo puikūs, skanūs, švieži, ką čia ir bepridursi. Gaila, kad dėl to, jog norėjosi išbandyti kuo daugiau skirtingų maitinimo įstaigoje, negrįžome čia paragauti jau mūsuose dažnais tapusių falafelių ir humuso.

Visgi jei reiktų išrinkti patį skaniausią Portugalijoje valgytą maistą, nugalėtoju veikiausiai tektų paskelbti japonų restoranėlį "Namban", pasislėpusį viename Porto butų ir ofisų pastate. Kasdien čia siūlomi dienos pietūs - vieni veganams, antri tiems, kurie nepripažįsta, jog veganiškas maistas gali būti skanus ir sotus.

Šalti ramenai su vaisiais ir daržovėm, marinuotos morkytės ir šalta sriuba (8,5 €)

Jei tikitės greitų pietų, tai nesitikėkite, nes laukti maisto teko gana ilgai - čia juk lėto maisto restoranas. Kadangi vasara ir karšta, vietoje įprasto japoniško rameno pietums tą dieną siūlė šaltus ryžių makaronus su vaisiais, daržovėmis ir šaltą sriubą. O pietūs buvo tiesiog tobuli - sotūs, bet gaivūs, iš puikiausių produktų ir su geriausiomis japoniškos virtuvės tradicijomis - nuostabiai suderintais skoniais, kur jokių prieskonių nė nereikia, mat kiekvienas ingredientas atskleidžia savo kaimyno skonį. Ant smagių ryžių makaronų tupėjo kalnelis šviežutėlių gėrybių - pomidorų, saldaus moliūgo, braškių, paprikų, persikų, edamame pupelių, tofu, shiitake grybų ir wakame dumblių. Marinuotos morkytės turėjo lengvą aštrumo gaidelę, o šalta sriuba puikai savyje talpino miso sūrumą ir vaisišką gaivumą. Ir tai ne tik geriausias maistas, valgytas Portugalijoje. Tai kartu ir geriausias ragautas japoniškas maistas (aišku, nepabuvus Japonijoje), ir geriausi kada valgyti dienos pietūs. Pamirškite visokius dienos pietų karbonadus ar pervirusius makaronus su liūdnais padažais. Štai kaip turėtų pietauti visi normalūs žmonės karštomis vasaros dienomis. Ir tikrai už tokius pietus negaila pamokėti kiek daugiau, nei norėtųsi.

Lubinų pupelių ir alyvuogių užkandis (2 €)

Turbūt įdomu, kodėl gi tupint Portugalijoje ragavau visokiausią, tik ne portugališką maistą?.. Na, taip jau nutiko... bet ir portugališko maisto degustacija buvo mūsų planuose - tam nužiūrėtas Porto mieste veikęs veganiškas restoranas "Lupin", kuris siūlė veganizuotus tradicinius patiekalus. Vakarienę pradėjome nuo lubinų ir alyvuogių užkandžio. Daug skaičiau apie portugalų mėgiamas lubinų pupeles, bet kažkaip vis nepavykdavo jų paragauti, tad išnaudojau puikią galimybę užsidėti varnelę. Nugi visai skanu - reikia juos gliaudyti iš kietoko lukšto, valgosi smagiai kaip ir kokios saulėgrąžos ar moliūgų sėklos.

Francesinha (8 €)

Tačiau pagrindinė priežastis, mus atvijusi į šį portugališką vegan restoraną, buvo įžymusis Porto miesto patiekalas francesinha - arba "prancūzaitė": didelis jūreiviškas sumuštinis, veganizuotas ruošiant su rūkytu tofu, aštriomis sojos dešrelėmis ir veganišku sūriu. Labai įdomu, kai toks patiekalas iš knaipių patenka ant restorano stalo. Ir mirksta skanutėliame padaže. Galbūt nuotraukoje jis atrodo nedidelis, bet ooooi, kad ir kiek daug mėgčiau ir pajėgčiau suvalgyti, prancūzaitė buvo tikra bomba - nepaprastai soti ir sunkiai įveikiama. O kur tokio gan paprasto patiekalo smagumas? Matyt ir bus jo kuklumas, neįmantrumas - nereikia nieko vaidinti, niekuo apsimetinėti, tiesiog sotus maistas yra sotus maistas. O sotus maistas yra geras maistas. Jei valgyčiau tokią francesinhą namuose, po pietų klestelčiau ant sofutės ir glostyčiau sau pilvą.

Pastel de nata (2,5 €)

Visgi vakarienė restorane šiek tiek įpareigoja ir priverčia susilaikyti nuo namūdiškų įpročių, todėl tam, kad pilvas liktų paglostytas (tik iš vidaus), užsisakau veganišką pastel de nata - žymųjų portugališką pyragaitį. Maloni padavėja pataria prieš valgant ant jo užberti truputuką cinamono - esą taip daro visi portugalai. Pyragaitis atkeliauja šiltas, padabintas cukraus pudros sniegeliu, karamelizuotais riešutais ir agavų sirupu. Paklausau patarimo ir paberiu ant jo cinamono. Ir ragauju. O-die-vai. Pyragaitis tiesiog tobulas. Traški, burnoje tirpstanti tešla, saldus kremas pyragaičio apačioje ir švelnus abrikoso burtas ne tik kad paglosto pilvą, bet ir pradžiugina širdį ir sielą (priklausomai nuo to, kuo labiau tikite).

Kreminė daržovių sriuba iš "Casa da horta"

Apsirestoraninę paskutines atostogų dienas leidome pankiškose maitinimo įstaigose. Pirmoji - "Casa da horta" - miesto širdyje įsikūrusi vieta, kuri save pristato taip: "mes - ne restoranas, mes tiesiog gaminame skanų vegan maistą iš vietinių produktų". Na, daugmaž taip ir yra - jokių ten fiti miti, paprastas, šviežias ir geras maistas. O dar ir pigus! Dienos pietūs kainuoja 5,5 €. Tą dieną siūlė kreminę daržovių sriubą ir piemenų pyragą. Žaviame rūsyje skambėjo muzika iš Quentino Tarantino filmų, šen bei ten kyšojo ekoanarchistinės propagandos ausytės, žodžiu, viskas kaip ir turi būti. Sriuba paprasta, skani, tik ją pasiskaninau papildoma druska, mat ji buvo kiek prėskoka (bet tinkama visokiems ten druskafobams ir pan.).

Piemenų pyragas

Piemenų pyrage slėpėsi avinžirniai ir daržovės, greta pūpsojo virtų ryžių krūvelė, pomidorai ir šviežių daržovių salotos. Taip, tokioje vietoje (horta pavadinime!) šviežumas yra labai svarbu, tad juo ir džiaugiausi. Ei, lietuviški beskoniai, bekvapiai ir bespalviai pomidorai! Slėpkitės iš gėdos nuo savo portugališkų giminaičių!.. Žinia, pavalgiau tikrai gerai, paprastai, bet skaniai.

Kerobo pyragas ir obuolių pyragas (po 2,5 €)

Kai meniu matai desertą, imi desertą. Ne išimtis ir čia: išsirinkome porą riekelių pyrago - obuolių ir kerobo. Obuolinis pyragas buvo skanus, drėgnas ir gaivus, tuo tarpu kerobo pyragas buvo gan sausas ir sprangus. Et...

O paskutinę atostogų vakarienę Porte nutarėm valgyti rekomenduotoje "Black Mamba" vegan burgerinėje. Ten pat veikė ir muzikos krautuvė, tiekusi užkandinei muzikinį foną: grojo tarp visokių Vilniaus naujamiesčio gyventojų populiari keista muzika: post hardcore? stoner rock? Įsivaizduoju, kad keliems pažįstamiems čia valgyti labai patiktų. O man?.. Reikia žiūrėti į maistą!

Stoner burger kompleksas (7,5 € ir +0,3€ jei renkiesi gerti Club-mate)

Deja, rekomendacijos yra viena, o asmeninės patirtys - kas kita. Iš meniu išsirinkau įmantriausiai atrodžiusį burgerį su seitanu ir shiitake grybais, tačiau likau nusivylusi viskuo, išskyrus grybais. Shiitake buvo puikūs, lengvai padūmyti. Tuo tarpu burgerio paplotėlyje bandžiau visaip rasti seitaną, ir niekaip nepavyko. Per daug minkštas, kiek glitokas ir tąžus paplotėlis niekaip neįtikino, jog jame būta seitano. Galbūt seitanas baigėsi ir mano paplotėlį nieko nepasakę pakeitė kitu? Gal sumaišė burgerius? Kas nutiko? Kur mano išsvajotasis seitanas?.. Padažas burgerio taip pat negelbėjo, mat buvo įkyriai saldus. Saldžiai valgyti nemėgstu, o stiprus saldumas nedesertuose išvis man, didžiai maisto konservatorei, yra nesuprantamas dalykas. Toks pat padažas tupėjo ir prie bulvyčių, kurios buvo sausut sausutėlės: perkandus minkštą plutelę atrodė, jog valgau sausus bulvių košės miltelius. Ne, pati šios vietos burgerintis negaliu rekomenduoti.

Truputį liūdna, kad paskutinė portugališko maisto patirtis nebuvo labai vykusi, bet apžvelgus visas kitas šioje ilgoje vandenyno pakrantės šalyje atrastas veganiškas gėrybes reikia konstatuoti, jog veganams atostogauti čia yra verta. Tikrai verta.



Gražios likusios vasaros! Palieku skaitytojus su Portugalijoje augalinius riebalus reklamuojančiu raumenuotu pusnuogiu vyruku - kiek žinau, tokie vegan(i)ų tarpe dabar gan madingi ; )