2018 m. lapkričio 12 d., pirmadienis

"Apetit" meksikietiški vegan kepsneliai

Žinote, kokį maistą smagiausia ragauti?

Ogi praktišką!

Taip, prabangūs ir įmantrūs vegan produktai yra smagu, bet kartais viskas, ko tau reikia - greiti ir paprasti pietūs. Tokius galite nesunkiai pasiruošti jei Jūsų šaldytuve guli maišelis "Apetit" firmos meksikietiškų veganiškų kepsnelių. Jie į Lietuvos rinką įžengia lapkritį. 

Kepsnelius pasikepiau iš vakaro, dar apviriau brokolį ir susipakavau viską į pietų dėžutę - neštis darban. Visai nesveikuoliškai pasišildžiau kepsnelius ir brokolius mikrobangų krosnelėje, šliūkštelėjau skanaus padažiuko ir ragavau.

Jų tekstūra nelabai priminė nuggets - galbūt reikėjo paruošti kitaip, pvz. virti aliejuje arba kartą iškeptų jau nebešildyti. Vidus buvo minkštas, kukurūzų košės pavidalo, beveik vienalytis - būta viduje ir čili gabalėlių. Kepsniukai vos vos aštrūs, o juose tupinčių prieskonių rinkinys gan neblogai atskleidė meksikietišką dvasią. Šis greitmaistis gan sotus, tad praėjus kelioms valandoms po pietų vis dar jaučiausi soti, o tai didelis pliusas, nes ne visi vegan pietūs geba suteikti ilgalaikį sotumo jausmą.


"Apetit" meksikietiški vegan kepsneliai su garnyru

Maišelyje tupi 9 kepsneliai, o jų ir kitos "Apetit" produkcijos ieškoti galite šiose parduotuvėse "Maxima":
Vilnius: Tuskulėnų g. 66, Mindaugo g. 11, Savanorių pr. 247, Ozo g. 25, Ozo g. 18; Kaunas: Pramonės pr. 29, Veiverių g. 150B, Karaliaus Mindaugo pr.49, Savanorių pr. 255, Jonavos g. 60
Šiauliai: Tilžės g. 225, Aido g. 8; Plungė, J. Tumo-Vaižganto g. 81; Klaipėda: Šilutės pl.3 5, Taikos pr. 141, Taikos pr. 61; Marijampolė: V. Kudirkos g. 3

Skanaus!

Taip atrodo kepsnelių pakuotė

2018 m. spalio 22 d., pirmadienis

Ar galima susikurpti vegan darbinius pietus iš prekybos centro maisto?

Vieni žmonės dirba namuose ir pietauja namuose. Tačiau kai apleidau šią privilegijuotą (?) kastą ir persikėliau dirbti į ofisą, sulaukiau ne tik iššūkio išsiropšt iš lovos ir dirbti ne su chalatu. Didesnis iššūkis buvo apgalvoti kasdienius pietus. Nuolat pietauti kavinėse nesinori, o jei darbo vietoje yra puiki virtuvėlė ir puiki kompanija pietums, tai ko gi nesinešti pietų su savimi.

Žinoma, kartais pasigaminti rytdienos pietus pritrūksta noro, laiko ar fantazijos. Todėl į pagalbą eina visokie pusfabrikačiai. Dažniausiai juos vežuosi iš užsienio, bet iškėliau sau ir klausimą - ar galima susikurpti sau pietus iš prekybos centruose randamų vegan produktų?

Arčiausiai darbo ir namų yra Maxima, kurioje galima įsigyti krūvas vegan produktų (ech, miegamųjų rajonų parduotuvės su centrinėmis konkuruoti, žinoma, negali). Todėl kelias dienas mane maitino būtent ten esantys veganiški reikalai - sojų dešrelės bei augalinis sūris. 

Žinia, lietuviškos sojų dešrelės nėra labai vykęs reikalas. Vakarų Europos miestuose kartais apsilankau dažniau nei Vilniuje, tad iki kol vegan produktai masiškai ėmė plūsti į prekybos centrų lentynas visoje Lietuvoje, veganišką "egzotiką" atsiveždavau iš svetur. Bet kai visai šalia namų jau galima rasti lenkiškų augalinių dešrelių, kodėl gi nepasinaudojus šia proga ir neįtraukus jų į savaitės maisto planą?

"Well Well" čili skonio sojos dešrelės
Aišku, dešrelės pietums - labai vaikiškas reikalas, tad prie salotų mikrobangėje čirškindama "Well Well" sojos dešreles (kurios ėmė pūstis, pūslėtis ir burbuliuotis - visai ne estetiška!) nesijaučiau labai suaugęs žmogus, ir tokie pietūs visai nesiderino prie mano semi-rafinuoto įvaizdžio. Bet maistas yra maistas. O šios dešrelės - daug geresnės už lietuviškąsias, minkštos, bet nebirios, lengvai jautėsi čili prieskonis. Veikiausiai žmogus, kurio mityboje mėsiškos "sosyyyskos" yra įprastas reikalas nė neatskirtų jų nuo šių veganiškųjų. Vis dėlto geriau šias dešreles palikti griliui ir dešrainiams, o ne šildyti mikrobanginėje. Grįžus vasarai tikrai jas prisiminsiu ir deramai panaudosiu.



Su augaliniais sūriais reikalai paprastesni. Tinka jie ir į sumuštinius, ir į burgerius, ir ant picos, ir į troškinius, ir ant makaronų patarkuoti. Pjaustytas sūris - tinginių reikalas, bet kartais reikia ir patinginiauti, ar ne? Todėl tęsiau čili liniją ir ragavau "Nature&moi" kokosinį vegan sūrį su pipiriukais. Tinka jis ir ant greito rytinio sumuštinio užsimesti, bet dar labiau tinka į įmantresnį pietų sumuštinį kyštelėt.


Kitaip nei sojos dešrelės, veganiškas sūris jau gali pretenduoti į įmantresnius patiekalus - sumuštinį pietums tepiausi ant pilno grūdo duonelių su saulėgrąžomis, riekeles padengusi trumų majonezu ir tarp jų sukomponavusi augalinio sūrio riekelę, iš močiutės parsivežtus špinatus bei kumato pomidorus. Buvo labai labai skanu. Tiesa, sūrio skonis stiprus; tiksliau, stipriai jaučiasi čili pipiriukai, todėl būtent jie ir tapo dominuojančia nata, visai nedraugiškai "užmušę" trumus. Todėl šis sūris turi būti pagrindiniu smuiku jūsų sumuštinyje arba ištaisyti blankaus skonio augalinio burgerio paplotėlio bėdą sočiame vegeburgeryje. Visi žinome, kad šios bėdos gana dažnos, ar ne?..

2018 m. spalio 20 d., šeštadienis

London's calling #2: vegan maistas didžiausiame Europos mieste

Turiu love-hate santykius su savo darbu. Kartais jo nuoširdžiai nekenčiu, bet kartais - tiesiog besąlygiškai myliu. Kuomet darbiniai reikalai tave nugabena padirbėti į Londoną - pykti tikrai negalima. O darbą suderini ir su savo pomėgiu keliauti bei skaniai pavalgyti. Trigubas win.

Trijų padažų suktinis-ne-suktinis pas "Merkamo Ethiopia"

Vos atvykus į miestą, pagal rekomendacijas nukeliavau paskanauti savo mėgstamo etiopiško maisto į hipsteriškame turguje įsikūrusią užkandinę Merkamo Ethiopian. Čia gal tiek daug autentikos nepajusite - visgi gatvės maistas yra gatvės maistas, tačiau susipažinti su nauja virtuve, jei dar nesate pažįstami, tikrai verta. Ragavau "Three Sauce Wrap Plate" - į injeros patalus paguldytus padažuose patroškintus ankštinius su daržovėmis ir salotomis. Buvo skanu, bet vis dėlto labiau mėgstu ilgai sėdėti ir dalintis didžiule injera su kitais. Ir dar užbaigti pietus/vakariene etiopiškos kavos ceremonija - ko greitas maistas turguje duoti negali.

Jamaikietiškos gėrybės - soja, pupos, okra, kukurūzai ir dar daugiau (6 GBP)

Mano siekis - išragauti kuo įvairesnio maisto iš viso pasaulio. Kadangi paskutinio vizito Anglijoje metu Karibų regiono maisto taip ir nepabandžiau, šį kartą nutariau nukeliauti kiek tolėliau, į kitą upės pusę bei išmėginti jamaikietišką vegan maistą vegan užkandinėje "Zionly". Čia maistas - troškiniai - jau pagaminti laukia valgytojų, todėl papietauti ten galima itin greitai. Pasirinkau troškinukus su pupom, okra, soja, kukurūzais bei špinatais. Žinoma, ta pilnutėlė maistadėžė gal ir neatrodo labai estetiškai, tačiau maisas tikrai nenuvylė, o priešingai - pradžiugino. Daug ingredientų, daug turtingų skonių. Ne tik pasisotinau, bet ir pasimėgavau. Ir visos dėžės maisto, kas be ko, įveikti taip ir nesugebėjau.

Seitano dešrigalis (pasislėpęs po padažu), "Herman ze German"

Besinaudodama didmiesčio teikiamais malonumais, nutariau persikelti į kitą planetos pusę bei paskanauti kokio azijietiško maisto. Padariau klaidą nuėjusi jo ieškoti į Chinatown; logika, kad Londonas yra kaip Niujorkas nesuveikė. Jei Niujorke kinų kvartale viskas gerokai smagiau, skaniau ir pigiau nei Manhetene, tai Londono kinų kvartalas - visiškas turistynas su nuobodžiais azijietiškais restoranais ir išpūstom kainom. Praklaidžiojusi gerą pusvalandį o gal ir valandą (kai esi alkanas, laikas bėga labai lėtai), nuklydau į Soho, spjoviau į azijietišką maistą ir patraukiau valgyti europietiško. Prisėdau šmaikščiai pasivadinusioje užkandinėje "Herman ze German" ir užsisakiau seitano dešrą su bulvytėmis. Pilnai vokiškai nuotaikai, dar pasiėmiau ir Fritz limonado.

Maistą paruošė greitai, jo buvo daug; dešrelė skani, nemaža, nors padažo (kurio aštrumo lygį galima pasirinkti patiems!) kiek pritrūko. Bonus taškai: čia grojo puiki 1980's muzika, tai nors sėdėjau ir kramsnojau savo dešrą, kojos pasidavė ritmui ir ėmė šokti!

Artišokų ceviche (6,5 GBP) ragauta "Casita Andina"

Iki tol vaikščiojus po užkandines ir/ar valgiusi greitmaistį, nutariau pasilepinti. Geresnio pasilepinimo nei apsilankymas dar neragautos - perujietiškos - ir veg-friendly virtuvės restorane Casita Andina turbūt nesugalvosi. Buvo itin šilta ankstyvo rudens diena, tad nutariau praleisti pagrindinį patiekalą ir pasisotinti tik užkandžiu bei desertu. Na, prie tokio pasirinkimo turbūt prisidėjo ir tai, jog meniu radau tris iš penkių dalykų, dėl ko kraustausi iš proto - artišokai, papaja ir kokosas. Todėl išsirinkau artišokų ceviche - veganizuotą Peru virtuvės lyderį mangų padaže bei kokosų pyragą su papajom.

Artišokai mane nunešė. Aukštyn. Gal ne į dangų, bet mažų mažiausiai į Andų viršukalnes. Tvirtos tekstūros, lengvai fermentuotos artišokų širdys salsvame padaže buvo tiesiog tobula skonių kombinacija. Mėgaujausi kiekvienu kąsneliu ir beveik nuliūdau, kai jie baigėsi.

Kokosų ir papajos pyragas (6 €)

Liūdėjau neilgai - tuoj atkeliavo gražuolis pyragas: kokosinis pagrindas tupėjo po biskvito trupiniais ir sultinga prinokusia papaja. Jei užkandis nunešė į kalnų viršūnes, tai desertas padėjo pramušti debesis: labai lengvas, labai gaivus ir tinkamo dydžio: ne toks didelis, kad apsirytum (o kai skanu, tą padaryti tikrai lengva), bet ne toks mažas, kad tik susikeltum erzulį. Sumokėjau už viską daugiau, nei tikėjausi (prie sąskaitos pridedamas aptarnavimo mokestis) ir iškeliavau toliau plaukioti padebesiais.

Dnish ir ades; injera liko už kadro.

Gastronomines keliones po pasaulį Londone tęsiau apsilankymu jaukiame veganiškame restoranėlyje "Keren view", kur ruošiamas skanus eritrėjietiškas maistas. Jis iš tiesų gan panašus į etiopišką, tačiau vietoje injera duonos čia valgomi ryžiai. Prisipažinsiu - "sugriešyjau" ir vietoje ryžių užsisakiau injerą, o su duonele - ir gerokai per daug maisto (ups...). Ragavau dnish - troškintas bulves ir paprikas bei ades - raudonuosius lęšius, troškintus aštriame pomidorų padaže. Labai skaniai pavalgiau ir atsigėriau labai skanios arbatos, bet labiausiai sušildė maloni šeimininkė, su kuria pasišnekučiavome tiek apie maistą, tiek ir apie Lietuvą - turbūt visai smagu, kai visai ne turistiniame rajone užsuka žmogus iš nedidukės šalies ir nutuokia apie tavosios šalies virtuvę!

Pietūs indokiniškame restorane "Banana Tree"

Nors dažniausiai Londone valgiau viena, turėjau ir šansų su kuo papietauti drauge. Dar geriau, kai priimamas sprendimas pasidalinti maistu; dar geriau, kai tuo maistu daliniesi su sese :) Kadangi abi mėgstame rytų virtuves, pietums pasirinkome Soho kvartale įsikūrusį vegan-draugišką restoraną "Banana Tree". Buvome greitai pasitiktos, pasodintos prie staliuko ir aprūpintos meniu. Užkandžiui pasidalinome Street style veggie karipap - kario spurgytes su žemės riešutų padažu, o rimtiesiems patiekalams aš pasirinkau Blackened monk's noodles - nes Lietuvoje vegan-friendly wok patiekalų situacija liūdna kaip S. Spielbergo "Titaniko" pabaiga. Sesuo solidarizavosi ir vietoje mėsiškų ar vegetariškų patiekalų užsisakė Classic sweet and sour vegan bites - saldžiarūgščius kąsnelius. Tiek aš, tiek ir sesuo (kuri, beje, studijuoja kulinariją, tad be reikalo komplimentais nesišvaisto) savo pietumis likome tikrai patenkintos. Kainos čia nebuvo mažos, tačiau lygiai tokia pati situacija buvo ir su porcijomis. Sočiai papietavę, galėjome toliau leistis tyrinėti Londoną.

Temple of Seitan restoranas Camden'e

Joks miestas negali būti ištyrinėtas, jei jame neparagauji burgerio. Saviškį londonietišką vegeburgerį nutariau suvalgyti madingame Camden rajone esančioje užkandinėje "Temple of Seitan". Taip, pavadinimas - tiesiog nuostabus!

BBQ bacon burgerio kompleksas (Temple of Seitan)

Viduje garsiai grojo Beyonce, o prie prekystalio driekėsi eilė. Diena pasitaikė vėsoka, tad lauke nieks nesėdo, todėl rasti laisvą staliuką buvo tikras iššūkis. Nepaisant to, atstovėjusi eilę, užsisakiau BBQ  bacon burgerio kompleksą su geekišku Gingerella limonadu, ir prisėdau laukti savo iškepto burgerio. Po kokių dešimties minučių buvau pašaukta savo ne visai tikru vardu, ir atsiėmiau savo ne visai padorų murziną burgerį. Seitano paplotėlį puošė vegan bacon, visas tarp bandelių tupintis turinys voliojosi gardžiame majoneze. Suleidusi dantis į burgerį nepatikėjau nei savo nosimi, nei liežuviu - ar tai bus geriausias mano valgytas burgeris? Tobulas skonių derinys, dūmo kvapas, lengvas sūrumas kuteno visus liežuvio šonus ir vertė vartyti akis. Galėčiau tokį nuostabų daiktą (arba kitus nuostabius daiktus iš šios pačios užkandinės) valgyti kasdien. Galbūt braškančios kelnių siūlės ir nebūtų tokiu sprendimu patenkintos, bet pripažinkime - trūksta mums to sveiko hedonizmo, ir malonumų gyvenime reikia karts nuo karto pasivaikyti.

Tofu poke (7,5 GBP)

Kalbant apie hedonizmą... Po visų Londono naktinio gyvenimo teikiamų linksmybių ryte norisi kažko priešingo - gaivaus ir sveiko. Todėl vietoje pusryčių suvalgius miso sriubos, apie kurią nerašysiu, nes ji buvo bjauri kaip pekla, leidausi pietų į tą patį dažnai lankomą Soho. Vieta, kurioje ketinome su drauge pietauti, buvo uždaryta, todėl nuėjome į pirmą pasitaikiusią užkandinę "Honi Poke", siūlančią havajietiškius ryžių bliūdelius. Japoniškus poke laaaaabai mėgstu, havajietiškų dar nebuvau ragavusi, todėl visai nudžiugau galimybe praplėsti savo ragaujamo maisto horizontus.

Rudų ir sushi ryžių miksą man užkrovė lengvai pamarinuotais agurkėliais, wakame dumbliais, juodaisiais grybais, edamamame, tofu, svogūnais bei sezamo sėklomis. Pripažinsiu, tikėjausi kažko geriau - čia tiesiog labai trūko skonių - juk nė vienas iš ingredientų ryškiu skoniu nepasižymi. Negelbėjo ir sojos bei sriracha padažas. Iš kitos pusės, sveikas ir lengvas maistas po ilgos vakarėlio nakties - geras variantas išpirkti visas kaltes ir susitaikyti su kūnu bei galva. Bet ar eičiau ten valgyti dar sykį? Atsakymas būtų - ne.

Vegan steak and ale pie su garnyru
O kur eičiau valgyti dar kartą?.. Ogi į užkandinę "Young vegans". Mano laikui Londone besiverčiant į kitą pusę supratau, jog nors ir ragavau daugybę maisto iš viso pasaulio, bet išdaviau britišką virtuvę - nepasilepinau nei pusryčiais, nei dar kuom nors. Taisydama šią klaidą, nuėjau paragauti rekomenduojamų pies į Camden turguje įsikūrusią vietelę.

Viduje nebuvo nei erdvu, nei jauku. Bet jei svarbiausias dalykas yra maistas, tai galima padaryti daug nuolaidų. Arba prisiminti visas tas falafelines - kuo labiau jos nutrintos, tuo ten maistas geresnis. Turbūt ir čia galioja ta pati taisyklė. Užtai aptartnavimas - super. Pasišnekučiavome su už prekystalio stovinčia darbuotoja, kuri pasiūlė man paragauti patį stereotipiškiausią bei užkandinėje populiariausią pyragą su aluje troškintu seitanu, bulvių koše, žirneliais ir padažu. Pyragas buvo tobulas - nors ir nesu tešlingo maisto gerbėja, bet viduje buvęs seitanas privertė užsimerkti ir mėgautis juo kaip pirmą ir paskutinį kartą. Viliuosi, jog Londoną dar aplankysiu ir paragautas vegan pyragas tikrai nebus paskutinis.

Falafelis. Turbūt net nereikia komentuoti :)

Paskutinė diena Londone gastronomiškai sklandžiai nepraėjo. Naudodama HappyCow aplikaciją, nukeliavau valgyti vegan picų, tačiau radau uždarytą visam laikui piceriją. Tada ėjau į netoliese buvusią "Loving hut", bet ir ten pabučiavau užrakintas duris. Supykusi nuėjau valgyti į pirmą pasitaikiusią kebabinę-falafelinę "King of Falafel". Už tris su kapeikom gavau didelį skanų libanietišką falafelį su humuso padažu. Skųstis negalima, bet iki pilnos laimės dar kažko pritrūko (pvz. galimybės jį suvalgyti - greta prisėdo rūkalius, tad turėjau nuo dūmų bėgti tolyn į parką).

Bemėsiai kukuliukai padaže ir imbierinis limonadas iš "Leon"

Paskutinė vakarienė manęs laukė jau oro uoste. Draugė pripasakojo, jog ten veikia gan neblogas ir pigus restoranėlis "Leon", turintis ir vegan patiekalų. Pasirinkau bemėsių kukuliukų dėžutę ir imbierinį limonadą, sumokėjau apie keturis penkis svarus. Kukuliukai buvo laaaaabai skanūs, gerai paprieskoniuoti, patupdyti ant ryžių ir užlieti augaliniu padažu. Nors porcija nedidelė, bet pavakarieniauti buvo pats tas. O ir kodėl gi nepasinaudoti proga oro uoste suvalgyti kažką įmantresnio nei "meal deal" sumuštinis?..

Su pilnu šilto maisto skrandžiu įsėdau į lėktuvą ir palikau Europos metropolį kitam kartui. Picos, burgeriai ir angliški pusryčiai - laukit manęs sugrįžtant!

2018 m. spalio 2 d., antradienis

Winter is coming! Degustuojam veganiškus pyragus!

Kuomet dienos po truputį vėsta, o naktimis jau spusteli šaltukas, ir visi sušokame į šiltus bei patogius drabužius, nutinka... patys žinote kas! Galima kaip kokiems lokiams ar barsukams imti kaupti žiemos atsargas pačioje saugiausioje vietoje - ant savęs.
Arba ne.
Arba galima tiesiog būti smaguriu ir paskanauti veganiškų pyragų. Išbandėme jų visus tris, ir visus skirtingus.

Vegan "Napoleonas su vyšniomis"; 2 gabalėliai pakuotėje

Pirmasis į trasą atkeliavo veganiškas "Napoleono" tortas. Ir ne bet koks, o su vyšniomis! 200 g pakuotėje tupi du gabaliukai torto, tad galite antru pavaišinti brolį, sesę, tėvus ar kokią savo simpatiją :) "Napoleonas" yra rankų darbo, todėl jo sudėtis - gana trumpa, ir joje nėra nieko, ko neturėtų būti (dažikliai ir kt.).
Įspūdžiai apie pyragą - dvejopi: skonis tikrai sužavėjo, ypač dėl to, jog "Napoleonas" buvo nepersaldus ir gan gaivus (kiek begali būti tortas su pertepimais). Vyšnios tesudarė lengvą akcentą, kas irgi gerai konservatyvių pažiūrų žmonėms, kurių manymu, napoleonuose uogų ar uogienių neturi būti. Kita vertus, nelabai patiko deserto tekstūra. Atgnybti skanėstą buvo gan sunku, o apatinis lakštas tapo nemenku iššūkiu. Aišku, dantys - galingesnis ginklas nei šakutė, todėl pyragas buvo sėkmingai ir skaniai suvalgytas.

Vegan "Crazy cake"; 2 gabalėliai pakuotėje.

Antrasis į kelią išriedėjo šokoladinis "Crazy Cake". Kiek drūtesnis nei imperinis "Napoleonas" (250 g), ir daug rimtesnis ir žiemiškesnis pagal savo sotumą. Šokolado mėgėjai valgydami džiaugsis kiekvienu kąsneliu: biskvitas perteptas šokoladiniu kremu, o ant torto viršaus dar ir šokolado pabarstukai. Džiugu tai, jog šis pyragas vėl nebuvo per saldus, o skoniai buvo gerai subalansuoti: kuklesnis biskvitas + saldus ir turtingas kremas. Galbūt norėtųsi kiek drėgnesnio biskvito, bet ar reikia skelbti pageidavimų koncertą geram, prekybos centruose randamam veganiškam desertui? Tikrai ne. Valgykit ir džiaukitės.

Vegan pyragas "Saldžioji brunetė"; 2 gabalėliai pakuotėje

Paskutinis paragautas buvo pyragas, pavadinimu "Saldžioji brunetė". Iš karto turiu prisipažinti, jog šis pavadinimas man labai nepatinka - nematau reikalo maistą vadinti nei ten kokiom moterų arbatom, nei tikrų vyrų krienais. Tai ir saldžios brunetės lai lieka kur miegamuosiuose ar asmeninėse fantazijose, o ne virsta tortais ant kavos staliuko, nenoriu aš jų valgyt, nors tu ką. 
Jei nesprendžiame apie knygą iš jos viršelio ir vertiname patį desertą - jis vėlgi palieka gerą įspūdį. Pats saldžiausias ir rimčiausias (260 g) iš visų ragautų. Jei paimtumėme tinginį ir sukergtumėme jį su saldžiąja bulvyte, gautume šį pyragą. O kadangi tiek tinginys, tiek ir bulvytė (kurios skonį tik iš vaikystės ir teprisimenu) yra gerai, tai gerą įvertinimą gauna ir paskutinis paragautas pyragas.

Visų šių gardėsių ieškokite Maximose ir Rimi, valgykite patys ir maitinkite kitus - visi nusipelnėme šiek tiek daugiau džiaugsmo bei žemiškų malonumų savuose gyvenimuose!

2018 m. rugsėjo 25 d., antradienis

Lincas: vegan maistas nedideliame Austrijos mieste

Kuomet komandiruotė nubloškia į nedidelį (~200 000 gyventojų) Austrijos miestą, kyla klausimas: ar jame išlepusi veganė turės ką pavalgyti? O pavalgyti skaniai?..

Pasitelkusi HappyCow programėlės pagalbą bei maklinėjimų internetuose talentą, aplankiau kelias vegan maistą siūliusias vietas. Turbūt pati rekomenduočiausia vieta Lince buvo restoranas "Gelbes Krokodil" (išvertus reikštų Geltoną Krokodilą), tačiau ten prašo rezervuotis staliukus, o mano gyvenimas per daug beprotiškas ir nenuspėjamas tokiems dalykams. Tad ką pavyko paragauti?


Pirmas ir pats nuspėjamiausias dalykas - apsirūpinau puikiaisiais Manner vafliukais. Dabar jų galima rasti ir Lietuvoje, bet būti Austrijoje ir nesuvalgyti jų sėdint ant suoliuko miesto centre - būtų visiškas nesusipratimas.

O tada prasidėjo jau rimtesnio veganiško maisto tyrinėjimai. Juos pradėjau nuo vegeburgerių iš "Front Food". Jų kainos - tiesiog juokingos ir prasideda nuo 2,9 € už veganišką hamburgerį. Paprašiau rekomendacijos ir man pasiūlė paragauti sūrainį "Big Chiiesy" (3,9 €). Pigiau grybo. Pagrindinė priežastis, kodėl taip dažnai nevalgau burgerių kokiam ten Vilniuje - jų kainos. Burgeriai tapo fancy AF; jei jie yra iš tiesų fancy, na, tiek to. Bet permokėti už vidutinišką burgerį tikrai nemėgstu.

Didysis sūrainis iš "Front Food" (3,9 €)
Burgeris buvo paprastas, be jokių ten mandrų ingredientų, mandrų pateikimų. Tarp bandelių tupėjo augalinis kepsnelis, riekė veganiško sūrio, pomidoras, svogūnai, marinuoti agurkėliai, salotos, kečiupas ir garstyčios. Burgerio dydis - vidutiniškas, t.y. pavalgyti pakako, bet išbadėjusiems reikėtų greta pasiimti ir bulvyčių. Paplotėlis - neypatingas, be jokių ten skonių linksmųjų kalnelių - paprastas, maistingas kaip kokios tetos pagamintas. Bandelė buvo minkšta, gal kiek per minkšta, dėl to burgeris kelis kartus pareiškė norą subyrėti. Bendras įspūdis - geras: pigiai ir dorai bei veganiškai pavalgyti pasiseka tikrai ne visada, tad už tai "Front Food" galima ir paploti.

"Charmanter Elefant" - užburiančio industrinio stiliaus valgykla

Antroji aplankyta vieta - labai ypatinga. Bent jau man, didžiulei modernistinės architektūros gerbėjai, tarpukarinio Kauno ir bauhaus pastatų ir stiliaus geek'ei. Dienos pietus siūlanti nevalgykliška "Charmanter Elefant" valgykla yra įsikūrusi Bauhaus dizaino mokyklos atstovo Peter Behrens sukurtame didžiuliame tabako fabrike. Vien dėl šio fakto čia būtina apsilankyti. Kiekvieną darbo dieną čia siūlomi skirtingi veganiški bei "cheat" patiekalai (su mėsa). Viskas eko, bio ir dar kuo labiau local. Mano apsilankymo dieną gavau trintos žirnių sriubos ir voveraičių guliašą. Kartu su namų gamybos limonadu viskas sudarė dienos pietų kompleksą, už kurį teko pakloti kiek mažiau nei 10 €.

Trečiadieninis dienos pietų pasiūlymas (9,9 €)
O čia valgydama jau pasijutau kitaip. Vien faktas, jog sėdi pastate, kurio net smulkiausios detalės tavo širdį priverčia plakti stipriau, paveikia ir požiūrį į maistą. Trinta žirnių sriuba buvo švelnaus ir malonaus skonio, tik gal jos pateikimas nelabai patiko - supilstyta į kartoninius indelius ji patogi neštis ir gerti, o va sėdint iš tokio indo šaukštu siurbčioti sriubą visiškai nepatogu. Na, ir papildomos bereikalingos pakuotės bei atliekos. Užtai voveraičių guliašas buvo pritrenkiantis. Įprastai voveraites su bulvėmis valgau pakepintas su svogūnais ir augaline grietinėle ar jogurtu. Tirštas rusvas guliašas su kvapniais miško grybais man buvo gan netikėtas sprendimas. Bet labai vykęs. Mėgavausi kiekvienu kąsneliu. Visą puikią gastronominę patirtį užbaigė ir skanutėlis namų limonadas su greipfrutais ir čili. Rašau solidų ir aukštą įvertinimą bei rekomenduoju visiems gero maisto bei klasika tapusio dizaino gerbėjams.

Vėliau sekė puikus maistas konferencijoje, apie kurį plačiai nepasakosiu, nes šefas gamino specialiai dviems veganėms. Pasakysiu tik tiek - nuo mano akademinės karjeros pradžios, daug kas pasikeitė, ir rimtuose tarptautiniuose mokslo renginiuose tikrai veganaujantys akademikai nebebadauja. 

Vegan burito iš "Biorittos"
Tačiau paskutinėmis vizito Lince dienomis teko ir šiek tiek nusivilti. Visų pirma, sekmadieniais parduotuvės nedirba, todėl rasti kur įsigyti užsigeistų bulvių traškučių nepavyko. Papietauti mieste - taip pat iššūkis, ne visos maitinimo įstaigos taip pat atveria duris sekmadieniais (bei pirmadieniais). Todėl užsukau į gatvės maisto turgų, kur rinkausi iš kelių vegan variantų. Labiausiai susigundžiau veganišku burito iš "Biorritos". Deja, be reikalo. Gal dėl visko reikia kaltinti Varšuvą, bet nedidelis praktiškai beskonis suktinis už berods 7 € ne tik kad nenudžiugino, bet ir nuliūdino. Negaliu pakęsti, kai veganiškas maistas gaminamas "išimant" ingredientus iš mėsiško/vegetariško ir niekuo kitu patiekalo nepapildant. Ryžiai su pupom, pomidorais ir aisbergo salotom, pabarstyti pipiriukais bei pašlakstyti čili padažu. Viskas. Ačiū, bet ne.

Veganiškas suktinis su salotomis, ragautas "Schadzi"

Jau ir būčiau išvažiavusi iš Linco liūdna, tačiau prieš išskrendant papietauti nuėjau į iranietišką vegetarišką/veganišką "Schadzi" restoranėlį (puslapis kol kas neveikia). Visai neseniai atsidaręs, jis mane sužavėjo ne tik akiai maloniu medžio pilnu interjeru, bet ir maistu. Kadangi į savo kitą stotelę turėjau grįžti tik į pavakarę, tai nutariau prisikimšti skrandį: užsisakiau veganizuotą suktinį su salotomis bei rekomenduotos iranietiškos juodos arbatos su šafranu. Savininkas buvo labai malonus, bei papasakojo, kaip atskleisti geriausią arbatos skonį: arbatų įprastai nesaldinu, tačiau šią patarta pasisaldinau ir mėgavausi besiskleidžiančiais skoniais ir kvapais. Net užsimaniau po to savo buitį papildyti iranietišku arbatinuku! O kaip maistas? Maistas - puikus, ir reabilitavo ankstesnes suktinių patirtis. Šis buvo didžiulis: švelniame humuse maloniai glaudėsi keptos ir marinuotos daržovės - baklažanai, morkos, cukinijos, taip pat salotos ir šviežios daržovės. Kad ir kuklus, tačiau puikus skonių derinys ir tikrai skrandį pripildantys pietūs. Salotos jau lipo per viršų, tačiau pripildžius save baltymine avinžirnių bomba, valgyti nebenorėjau iki kitos dienos.

Ar Lincas - patraukli kelionių kryptis veganams keliautojams? Tikrai ne. Nei mieste yra ką veikti ir į ką pažiūrėti,  nei gastronominiais stebuklais čia nepasidžiaugsite. Bet jei jau kada atsidursite šiame Europos kampe, tikrai nepraleiskite progos papietauti tabako fabrike ar ūkiškai sukirsti pigų veganišką burgerį.

2018 m. rugpjūčio 20 d., pirmadienis

Ką veganams siūlo "Anamma"?

Lietuvoje veganiško maisto pasirinkimas auga ne dienomis, o valandomis. "Barboroje" ir kitur "Anamma" vegan gaminiai pasirodė jau senokai, tačiau vis atidėliojau jų paragavimą dėl laiko trūkumo (arba tingumo). Ir pagaliau atėjo laikas, kuomet į mano šaldiklį įkrito keturios pakuotės - veganiško faršo, kepsnių, dešrelių ir kukulių!

Sojų faršas, 325 g, ~3,79 €

Pirmasis į trasą iškeliavo sojų faršas. Maišelis aiškina, jog čia jo yra 4 porcijos, bet esu įsitikinusi, kad tikraaai daugiau. Gaminausi iš jo ir spagečių padažą, ir meksikietišką čili sriubą, ir dar likutis laukia būti suvalgomas. Super!


O kaipgi faršo skonis? Kitos ypatybės? Pirmiausia žiūriu į sudėtį ir matau, jog 100 g faršo yra net 17 g baltymų. Jėga - tiesiogine to žodžio prasme! Vege-faršo skonis - labai neutralus; jis pagardintas tik svogūnais, druska ir beveik nejaučiamais prieskoniais. Labai patiko jo tekstūra - visiškai nevandeninga ir nesausa, kaip kad nutinka naudojant sausą sojų faršą. Todėl mano spagečiai pagardinti sojišku padažu virto puikiais pietumis.

Sojų šniceliai, 300 g, ~3,79 €

Antrieji iš šaldiklio išsikrapštė sojų pjausniai. Maišelis sako - 4 porcijos, bet pačių kepsnių jame buvo daugiau nei 4. Gal 6? Vėlgi, tikrai daugiau, nei būtų galima tikėtis. Smagu! Sudėtyje yra kviečių, todėl sergantiems celiakija ar gliutenafobams šie pjausniai netiks.


Kepam, ragaujam ir vertinam skonį. Palyginus su faršu, šniceliai artimesni junk/comfort maistui, nes apvolioti džiūvėsėliuose. Viduje randu tekstūrą, kuri kiek primena vaikų darželio laikus ir ten ketvirtadieniais gamintus žuvies kotletus ar namie mikrobangų krosnelėje keptus žuvų pirštelius. Arba Olandijoje visų labai mėgstamus kroketus. Tad veikiau reikėtų sugalvoti kiek kitokį pavadinimą šiam sojos gaminiui. Jo skonis - lygiai taip pat neutralus, netgi kiek per blankus. Jei sojos faršą pasiprieskoniuoti ir skonį praturtinti galima nesunkiai, tai su pjausniu situaciją skonių maniakams pagerins tik garnyras arba padažai. Kita vertus, jei mėgstate paprastą, greitą, sotų maistą - tuomet toks variantas jums puikiai tiks.

Vegan dešrelės, 300 g., ~3,79 €

Turbūt dažniausiai mano valgomas veg-maistas, imituojantis "mėsas", yra dešrelės. Deja, Lietuvoje skanių dešrelių vis dar nerandu, tad buvo įdomu paragauti šaldytas "Anamma" dešreles. Jų maišelyje taip pat 4 porcijos (bet tikrai daugiau nei 4 dešrelės). 



Jei didžiuosiuose prekybos centruose pardavinėjamos augalinės dešrelės imituoja "pieniškas dešreles", tai šios yra daug įdomesnės: tekstūra nevienalytė, viduje tupi daug įvairių dydžių, formų ir skonių dalelyčių, dėl ko valgyti jas gerokai smagiau nei "senamadiškas" sojos dešreles. Besiruošdama kelionei į Londoną, dešrelę pakepiau drauge su angliškais pusryčiais (neišsigąskite - valgau juos pietums!). Šiaip dešrelės skonis taip pat panašus į anksčiau ragautus produktus - paprastas, neįmantrus, neįkyrus. Todėl jei jas naudosite dešrainiuose - nepamirškit garstyčių, karamelizuotų svogūnų ir kitų dangiškų migdolų! Turbūt smagiai dešrelės pasikeptų ir ant griliaus - kas galėtų atsispirti maloniam dūmo kvapui?..

Sojos kukuliai, 300 g, ~3,79 €

Ilgiausiai savo eilės būti suvalgomi laukė vargšai sojos kukuliai. Turbūt todėl, kad labai ilgai galvojau - ką įdomesnio su jais galėčiau pasigaminti? Švediško stiliaus kukuliai su bruknių padažu nesuviliojo. Galvojau, galvojau, ir, galvodama apie milžinišką šiųmetinį pomidorų derlių bei prisiminusi vieną įdomią religinę bendruomenę, sugalvojau!


Kukuliukas pagarbinau Skrajojančią Spagečių Pabaisą. Nors įprastai jai skirtos maldos - "mėsiškos", tačiau mano paruoštas kukulių padažas tikrai neįžeistų pastafarų garbinamos dievybės. Sojos kukuliai - paprasto, lengvo skonio, tačiau visiškai susuko man galvą savo labai smagia tekstūra. Dėl jos kukuliukai yra labai universaliai pritaikomi - ar tradiciškai švediškai, ar pastafariškai su spagečiais. Sekantis bandymas bus "frikadelių" sriuba!

- - -
"Anamma" gaminių galite įsigyti čia.

2018 m. liepos 18 d., trečiadienis

Makaronai su voveraitėmis

Po ilgos sausros į Lietuvą atkeliavo lietūs, o su vasaros liūtimis - miškuose pasirodė pirmieji grybai. Nesvarbu, ar esate grybavimo mėgėja(s), ar ne, tačiau šviežioms voveraitėms atsispirti negali turbūt niekas! Ar jūsiškės būtų surinktos miške, ar nuo parduotuvės lentynos - siūlome pasigaminti paprastą veganišką patiekalą, kuriam prireiks vos kelių ingredientų, o gaminimas užtruks mažiau nei 15 minučių!


Reikės:

~100 g voveraičių
1-2 skiltelių česnako
poros šaukštų augalinės grietinėlės
gerų kietagrūdžių (semola) makaronų
alyvuogių aliejaus
druskos, pipirų.

Paruošimas:

1. Nuvalykite voveraites - jei rinkote patys, pakaks šepetėliu nuvalyti žemes ir samanas.
2. Užkaiskite vandenį makaronams. Užvirus, sudėkite makaronus. Įprastai jie verda 7-11 minučių.
3. Česnaką supjaustykite smulkučiais griežinėliais.
4. Keptuvėje įkaitinkite alyvuogių aliejų, apkepkite jame česnaką, o kai jis pradės rusti - suberkite ten voveraites. Pakepinkite kelias minutes, įkrėskite augalinės grietinėlės, įberkite druskos, pipirų. Išmaišykite ir patroškinkite dar kelias minutes. Padažo gaminimo trukmė - tokia pati, kaip ir makaronų virimo.
5. Pateikite makaronus su voveraičių padažu. Jei norite, galite pagardinti ir augaliniu "sūriu".

Skanaus!