2017 m. vasario 25 d., šeštadienis

Oranžinis risotto


Reikės:

1 puodelio ryžių
1 puodelio kubeliais pjaustyto sviestinio moliūgo
1 morkos
1/2 svogūno
100 ml augalinės grietinėlės
50 ml balto sauso vyno
gabalėlio vegan parmezano
kelių svogūno laiškų
1 daržovių sultinio kubelio
žiupsnelio druskos, pipirų, čiobrelių
šilto vandens
alyvuogių aliejaus kepimui

Paruošimas:

Susmulkinti svogūną, sutarkuoti morką.
Gilioje keptuvėje įkaitinti aliejų (jo nepagailėti!) ir ant lėtos ugnies pakepinti svogūną bei morkas. Šiems suminkštėjus, įpilti puodelį šilto vandens, įmesti sultinio kubelį, išmaišyti ir padidinti ugnį.
Kuomet sultinio kubelis ištirps, sumažinti ugnį, supilti ryžius (juos reiktų prieš tai praplauti vandeniu) ir gerai išmaišyti. Išgaravus vandeniui, supilti vyną, augalinę grietinėlę, suberti moliūgo kubelius, prieskonius ir dar sykį išmaišyti. Keptuvėje vėl nebelikus skysčio, įpilti šlakelį šilto vandens, išmaišyti, ir tą patį kartoti tol, kol daugiaryžis bus paruoštas (suberti ryžiai troškinasi apie 20 minučių). 
Pateikti užtarkavus vegan parmezano bei apibarsčius svogūnų laiškais (ar kitomis šviežiomis žolelėmis).

Skanaus!


2017 m. vasario 2 d., ketvirtadienis

Lengva erotika: veganiškas restoranas "Alive"

Seniai seniai, prieš 12 metų, vargšai Lietuvos veganai pėdindavo į Cento krautuvę ir pirkdavo ten sausus sojos kepsnelius, arba tipendavo į Norfą, kur būdavo galima įsigyti čekiškų augalinio pieno miltelių - mat tie lietuviški gaminti su visiškai neveganišku kazeinu.

Turbūt nedaug kas tuos laikus pamena: juk veganizmas nebuvo nei populiarus, nei žinomas reikalas. O štai šiandien... prekybos centrų lentynose renkamės skirtingų gamintojų vegan pakaitalus, turime veganiško maisto krautuvę, vegan ženkleliu pažymėtus patiekalus pridera turėti bene kiekvienai maitinimo įstaigai, jau net nekalbant apie didžiuosiuose miestuose kaip grybai po lietaus dygstančius vegetariškas/veganiškas užkandines ar restoranėlius.

Taip, falafeliais ar veganiškais burgeriais jau niekas nieko nebenustebins. Bet ar tai reiškia, kad kuo nustebinti jau nebeliko? Tikrai ne: visai neseniai Vilniuje duris atvėrė pirmasis veganiškas restoranas "Alive" (Gedimino pr. 31), kur turėjome garbės išragauti šefo degustacinį meniu. 

Retai kada džiaugiuosi laiką leisdama tarp krūvos nepažįstamų žmonių, tačiau šis kartas buvo visai maloni išimtis: susirinkusi gausybė veganių ir neveganių maisto blogerių, žurnalisčių bei maisto pramonės profesionalių tik patvirtina, jog susidomėjimas augaline mityba* tik auga ir auga. Belieka tikėtis, jog jis niekur nedings, o taip pat paskatins keisti(s) ar bent pakoreguos kitų kasdienius įpročius.

Apie "Alive" sužinojau senokai, tačiau tas begėdiškas 100 kilometrų atstumas bei dar begėdiškesnis susikaupusių darbų skaičius dažnai neleidžia išbandyti vilnietiškų naujovių taip greitai kaip norėtųsi. Kita vertus, mąsčiau čia apsilankyti kokia ypatingesne proga: visgi "Alive" yra visai ne makdonaldų tipo restoranas (taip, McDonalds yra greitojo maisto restoranas), todėl jo siūlomų patiekalų kainos būtų gerokai apkandžiojusios akademinio proletariato banko korteles. Be to, kadangi veganiškai maitinuosi visą savo pilnavertį, t.y. pilnametį gyvenimą, tad niekada neteko paragauti neveganizuotų klasikinių patiekalų: nors ir galėčiau save pavadinti šiokia tokia falafelių ar vegeburgerių eksperte, bet su aukštos klasės [vegan] restoranais mano santykiai kol kas panašūs į labai malonius vienos nakties nuotykius. Veganiškame restorane prieš tai teko lankytis tik kartą - Taline, Estijoje, kur veikia gerokai mažesnis Vegan restaurant V. Ir tą dieną, kai užsukau ten papietauti, man nežmoniškai pasisekė, mat pasirodo, kad gauti staliuką be rezervacijos ten beveik neįmanoma! Norėtųsi tikėtis, kad trečiadienio popietę gan tuštokas buvęs "Alive" sulauks lygiai tokios pačios sėkmės. O turėtų, ir štai kodėl.

Pažintį su restoranu pradedu apžiūrėdama aplinką. Prisipažinsiu, čia atkeliavau visiškai sustirusi po pusdienio darbo bibliotekoje (ei, kas ten ją rekonstravo - ar nepamiršote pasirūpinti tinkamos temperatūros skaityklose užtikrinimu?..), tad tiek galva, tiek pirštai buvo per daug sušalę, jog susivokčiau padaryti keletą interjero nuotraukų. Bet anoks čia praradimas - galite nesunkiai jų išsigooglinti arba tiesiog ateiti ir patikrinti gyvai. Nors ne interjeras gi čia svarbiausias. Jis paprastas, neperkrautas, neįkyrus (išskyrus cypaujančias virtuvės duris, kurios taip ir prašėsi WD-40), bet tuo pačiu ir neatrodo kaip DAR viena madinga viečikė. Apie savo kūrybą trumpai ir tyliai grojant garsokai muzikai papasakojo šefas Paulius Janušas. O ties šiuo momentu galima jau kažką ir daugiau patyrinėti bei palyginti. Estų vegan restorano šefas - ilgametis veganas, tuo tarpu Vilniuje veikiančiojo - nei veganas, nei vegetaras, savo darbą su augaliniu maistu priimantis kaip įdomų iššūkį. Tą buvo galima įžvelgti ir patiekaluose, kurie man pasirodė gaminti "iš nevegano perspektyvos", o tai visai nemenkas pliusas - dauguma meniu sprendimų man buvo gan netikėti ir nebuki (čia apie tai, kad kažkodėl dažnai kam pasirodo, kad tol, kol į bet ką pridėsi kanapių ar chia sėklų, ar kažką gaminsi iš kynvos ar tofu, tai bus tikrai super ir vegan; ekstremaliais atvejais šitas požiūris pavirsta įdarytu baklažanu). Bet gana čia šnekėti žodžiais, reikia šnekėti vaizdais, mat kiekvienas patiekalas - ne tik skonio, bet ir meno kūrinys!

Burokėlių užkandis su wasabi ledais
Degustaciją pradėjome nuo burokėlių - iš naujo atrastos ir (beveik) visų įsimylėtos lietuviškos daržovės. Kadangi beveik kaip tikra hipsterė burokėlius mylėjau before it was cool, tai tokia pradžia nepatikti tiesiog negalėjo. Švelnūs ir saldūs marinuoti burokėliai, kiek ryškesnio skonio kepti burokėliai, o taip pat ir tempeh gabalėliai mane papirko akimirksniu. Apžavėjo ir kita mano meilė - artišokas, kurį taip paruoštą (marinuotą ir apkeptą?) skanavau pirmą kartą. Wasabi ledai vertė spėlioti apie kažką aštraus ir gniaužiančio kvapą, tačiau pasitiko lengvumas su malonia aštrumo gaida. Kertu lažybų, jog toks užkandis tikrai būtų papirkęs ir mano kukliai valgančią bei aštriai nemėgstančią močiutę ar kokį kitą gastro-nuobodylą, bet burokėliai plius ne sūris (!!!) veikiausiai priverstų pakelti antakį ir įdomesnių skonių ieškotojus.

Grybų sodas (degustacinė porcija)
Antrasis ant stalo atkeliavo grybų sodas. Kaip nerestoraninantis žmogus niekada nesupratau tų putų, ir pilkos spalvos masė lėkštėje taip pat gąsdino (ankstesnį vakarą turėjau ne itin malonią maistinę patirtį mėgindamą neseniai atsidariusią vietą Kaune - ten mačiau kažką panašaus su labai nuviliančiu skoniu - blogos asocijacijos...). Kita vertus, antras patiekalas iš eilės taiko man tiesiai į širdį, mat grybams jaučiu panašius jausmus kaip ir burokus. Todėl tikėdamasi blogiausio gavau... geriausią. Pilkasis kremas (kitaip nei ragautasis mažiau nei prieš parą) buvo intensyvaus skonio, lengvai aštrus, ant jo "augo" grybai ir smagiai traškios daržovės. Mėlynių padažas viską drauge tikrai nuvedė į vėlyvos vasaros mišką.

Artišokų pyragas (degustacinė porcija)
Mišką pakeitė miestas - artišokų pyragų pavidalu. Nesu didelė miltinių gaminių gerbėja, tad pats pyragas/katilėlis/spurgytė (girdėjau kelis skirtingus vardus) manęs nepapirko, o ir buvo kiek sausokas. Tačiau viskas, kas slėpėsi tešlos katilėlyje, privertė tyliai (tikiuosi) šūktelėti iš laimės. Kaip koks žvėris su didžiausiu malonumu išvalgiau visus vidurius (anot mano špargalkės - artišokai, porai ir baltojo vyno redukcija) ir patyriau dar nepatirtų nuostabių skonio pojūčių.

Kepto tofu sriuba
Sriuba buvo vienintelis man gan įprastas patiekalas - tailandietiško stiliaus aštrokas sriubas ir troškinius dažnai gaminuosi ir pati. Šioje žaidė daug skonių ir skirtingų daržovių bei tofu tekstūrų. 

Seitano kepsnys kataifi tešloje (degustacinė porcija)
Penktasis patiekalas pretenduoja į originaliausiai paruoštą mano ragautą seitaną (rimčiausias konkurentas būtų seitano paršiukas (vegan!) keptas ant iešmo vienose keistose vestuvėse Varšuvoje): čia seitano kepsnys kaip į siūlus įvyniotas kataifi tešloje. Pastaroji man siejasi tik su saldumynais, tad buvo smagu išbandyti kažką naujo ir netikėto. Vis dėlto seitanas pernelyg ypatingas nebuvo, šiek tiek sūrokas ir tiek. Todėl lyginant su kitais ragautais seitanais, laimėtų rūkytos seitano dešros iš Ukrainos, arba mano nerestoraninis mentalitetas. Tačiau kadangi seitaną ragavau ir pirmame aplankytame aukštos klasės veganiškame restorane V, tad lietuviai estus pranoko, valio! O mano palankumas galiausiai buvo laimėtas dar vienu puikiu vyno padažu.

Rissoto su trumais
Mano blogoji profesinė liga pasireiškia nevalingu aplinkos stebėjimu ir informacijos gaudymu. Savo radarais užfiksavau, jog bene laukiamiausias patiekalas svečių tarpe buvo rissoto, arba kaip negražiai pravardžiuoja visokie kalbininkai - daugiaryžis su trumais. O aš jo taip smarkiai nelaukiau, nes buvo sunku kažko tikėtis - kaip jau minėjau, dėl 10+ metų veganavimo, neteko paragauti daugybės dalykų, ir labai sunku įsivaizduoti kaip koks patiekalas turėtų atrodyti, jaustis ir kokio skonio reiktų laukti. Daugiaryžį esu valgiusi du ar tris kartus, ir visus juos gaminausi pati. Ir čia nieko keisto - įprastai ruošiamas su visai neveganiškais produktais, veikiausiai visiškai neveganizuojamas visavalgiškuose restoranuose veganiškas rissoto yra kone neįmanoma misija Lietuvoje, o galbūt ir artimiausiose kaimyninėse valstybėse. Neįsivaizduoju ką apie mano ragautą rissoto pasakytų šio patiekalo gerbėjai, tačiau aš buvau visai patenkinta vos traškiais ryžiais, maloniu trumų skoniu ir visa ką palydinčiu lengvu kriaušių saldumu.

Rome marinuotas bananas
Degustaciją baigėme itin gundančios išvaizdos desertu - rome marinuotu bananu karamelės stikle. Kaip tikra išsišokėlė - prieš tai besidžiaugusi visais padažais, dabar taip pat labiausiai džiaugiausi ne bananu, o tobulais mangų ledais. Bananas smarkiai neapžavėjo - gal dėl to, kad nepriklausau tai keistai veganų ir žaliavalgių "sektai", kuri šlamščia bananus dėžėmis? O nepriklausau todėl, kad šiaip Lietuvoje valgau gan nedaug vaisių - esu išlepinta kelionių ir visų tų pigių, sunokusių šviežių vaisių, kuriuos kadaise kažkur ragavau ir savo standartų kartelę išsikėliau nepaprastai aukštai. Štai net ir skanaudama šį desertą fantazavau - o kas būtų, jei šis bananas būtų kitos rūšies, tas rausvos spalvos, kietesnis, saldesnis, skoniu primenantis kokį tai nektarą, kurių skaniausi auga, kaip kalba, Ugandoje? Bet čia, mūsiškoje bananų respublikoje bananų iš Ugandos negausi, kaip ir gerų papajų ir dar šimto puikių dalykų... Ir su šia svajinga mintimi nė nepastebėjau kaip suvalgiau paskutinį deserto gabalėlį. 

Tai štai jums ir septynios priežastys, dėl ko aplankyti "Alive" tikrai verta. Negyvendama Vilniuje bei negaudama europietiškų (ar bent vilnietiškų) pajamų čia, deja, veikiausiai itin dažnai neužsuksiu. Bet jei kada nurausiu kokią Nobelio ar kitą premiją, žinosiu kur šį pasiekimą atšvęsti. Tačiau sostinės gyventojai - kitas reikalas. Čia savo mylimųjų galėtų eiti palepinti visi vegetarai/ės ir veganai/ės, o pirmadieniais prisijungdami prie bemėsio pirmadienio judėjimo ("meatless monday") šniūrais turėtų eiti pietų ar vakarienės visokio plauko Vilniaus japiai

Vegan verdiktas:

Maistas - 10/10
Vegan friendly - 10/10
Aptarnavimas - 9/10
Aplinka - 9/10

2017 m. sausio 27 d., penktadienis

Rūkytos ausytės

Pagalvosite - jau visai išsikraustėme iš proto su savo receptėliais?

Ne, iš proto tikrai neišsikraustėme, gal net priešingai - artėjantis pavasaris (taip, dar toli, bet juk greičiau jis nei prieš mėnesį?) įkvėpė pasinerti į labiausiai neištyrinėtus vandenis bei ieškoti pačių netikėčiausių receptų bei veg-alternatyvų.

Tikrai ne vieną kartą ir ne du teko išpažinti savo niekaip neišblėstančią meilę rūkytiems dalykams ar tiesiog dūmo skoniui ir kvapui: pradedant rūkytais prekybcentrių gaminiais (tofu ar sojos dešrelėm) ir baigiant namūdiniais kūriniais, kaip, pvz. favorite tapusi dūminė moliūgų sriuba ar dūminiai kalafijorų kotletai. Deja, tačiau bėgant dienoms ir savaitėms, artėja ne tik pavasaris, bet ir daug baisesni deadline'ai, dėl ko gaminti maistą laiko lieka nedaug. Ir dar mažiau laiko lieka receptų kūrimui. Todėl tenka pasikliauti visut visutėlę išmonę ir prigalvoti pačių didžiausių keistenybių. Su didžiausiu džiaugsmu pristatome paskutinį išradimą - rūkytas ausytes!


Pripažįstame, pats užkandis neatrodo itin apetetingai, veikiau pretenduoja į patį negražiausią KVV patiekalą per visą blog'o gyvavimo istoriją (ei, gruodžio 18 d. mums suėjo 4 metai!). Tačiau ką čia prikūrėme nustebins (gal net sukels pyktį?) visus veganus ir neveganus. 

Tie, kas bent kartą buvo kokiame prastame alaus bare ar lietuviškame restoraniūkštyje, ar bent kartą dalyvavo kokiame giminių baliuje, tikrai yra ant stalo prie alaus užkandžių matę rūkytų kiaulių ausų. 

Kadangi veganai kitaip nei tie keisti balių dalyviai yra gan padorūs žmonės ir kiaulių ausų nevalgo, specialiai jiems sukūrėme patiekalą iš nekiaulės ausų. T.y. iš auricularia auricula-judae - grybo, dar vadinamo medžio, drebučių ar (ne visai mandagiai) žydo ausimi. Jei bent kartą valgėte grybų kinų restoranuose, tikrai šį puikuolį pažįstate. Ir prekybos centruose pasaulio virtuvės skyriuose nesunkiai rasite. O radę galėsite pasigaminti rūkytų ausyčių - kaip matote, pavadinimas visiškai nemeluoja!

Reikės:

6-8 džiovintų mu-err grybų
dubenėlio šilto vandens
šaukštelio rūkytos paprikos
šaukštelio alyvuogių aliejaus
  (vietoje paprikos ir alyvuogių aliejaus tinka šaukštas dūminio aliejaus)
žiupsnio druskos
1/2 šaukštelio česnakų granulių

Paruošimas:

Grybus sudėti į indą su vandeniu ir palaikyti kol išbrinks (min. 30 minučių).
Tada "įmasažuoti" ausytes prieskoniais, aliejumi, druska, ir palaikyti kokią valandą, kad pasimarinuotų. Galima jas dar pakepti 5 minutes labai karštoje orkaitėje (tada dūmo skonis įsigers dar geriau), bet jei neturite kantrybės - valgyti iškart.

Galiu kirsti lažybų, jog jūsų veidas atrodys itin įdomiai, kai pakramsnosite šių vegan rūkytų ausų!

Skanaus!

2017 m. sausio 22 d., sekmadienis

Vegan naujienos "Maximoje"

DĖMESIO! Perspėjimas silpnų nervų veganams! Bus aptarinėjami pusgaminiai, kurie tyčia sukurti kuo panašesni į mėsą, be to, dalis jų pagaminti iš sojos.

Žinoma, galima pradėti nuo jau kliše tapusio pasakojimo, kaip aš dar atsimenu tuos laikus, kai veganiško pasirinkimo Lietuvoje nebuvo ir apie visokias dešreles tekdavo tik svajoti... Arba galima tiesiog pasidžiaugti, kad "Maxima"ir toliau plečia savo asortimentą, skirtą specialiai veganams. 

Taigi, visoje Lietuvoje trijų X'ų "Maximose" galima rasti visai nemenką dešrelių, dešrų, kumpių ir burgerių pasirinkimą. (Fotografuota Klaipėdos Akropolio "Maximoje")


Šiek tiek liūdniau, kad kai kurie iš viršutinėje lentynoje matomų produktų nėra veganiški ir turi sudėtyje kiaušinių (o taip mažai trūko iki pilnos laimės). Kainos, žinoma, veganiškos, bet šiek tiek pigiau (iki 50 centų) nei alternatyvos, randamos Veggo parduotuvėje.  


V.: Sojos steiko sudėtis tokia, kaip ir tikėtina - beveik kiekvienas ingridientas iš organinių ūkių, minimaliai visokių priedų, bet, tuo pačiu, pagailėta ir prieskonių skonis visiškai blankus, tekstūra kaip šiek kietesnio tofu, tikrai nieko ypatingo.

K.: O man patiko. Taip, skonis gan neutralus, bet kiek verta tekstūra - kai viduje tiek daug gražių skaidulų!


V.: Daržoviu burgeris, kaip matosi iš nuotraukos, buvo valgytas neteisingai, todėl galima tik prognozuoti, koks būtų skonis, suvožus bandelėmis. Pats maltinukas ganėtinai trapus, neprimena mėsos pakaitalo. Tačiau viduje galima rasti įvairių skonių stambiai smulkintų daržovių.

K.: Patiks tiems, kam patinka minkšti daržovių maltinukai. Šiek tiek sausas man pasirodė, tai būtinai reikia padažo kokio. O gal simply not my type.


V.: Šie vištienos gabaliukai - vienas labiausiai nudžiuginusių atradimų - tiek skoniu, tiek besiplėšančia skaidulomis tekstura labiausiai vištieną primenantis kada nors ragautas pakaitalas. 

K.: Man irgi labai patiko šitas reikalas! Labai puikiai įsivaizduoju tuos gabaliukus kaip pagrindinius aktorius įvairiuose patiekaluose - nuo salotų iki grilio ar a'la kebabo.



V.: "Kiaulienos" kubeliai, pažiūrėjus į pakuotę, atrodė visai nieko ypatingo - kaip eilinė sojos ar seitano dešra, pjaustyta kubeliais ir chaotiškai išsimėčiusi savo dėžutėje, kurios du trečdalius sudaro oras. Tačiau nustebino jau vien sudėtis. Pasirodo, kubeliai pagaminti ne iš sojos, o iš, pagrinde, žirnių su morkomis. Jų skonis ryškiausias iš aptariamų produktų. Dar pridėjus guminiškumą kramtant,  jie tampa įdomiausiu "Maximos" repertuaro pasirinkimu.

K.: Labai smagiai kepami jie suskrudo, viduje likdami minkšti. Labai patiko savo skoniu.


V.: Dešrelės gana standartinės, žinoma, pranoksta Sojalitos, bet yra ganėtinai neutralios.

K.: O man šios a'la Frankfurter dešrelės savo tekstūra (stangri ir nesukrentanti, gaminant) ir skoniu puikiai varžėsi su Polsojos dešrelėmis iš Veggo, nepralenkdami tik rūkytų.

Apibendrinant, naujiena, be abejo, džiugina, ypač tuo, kad pasiekė visus didesnius Lietuvos miestus, o net ir turint alternatyvų Vilniuje, vištienos ir kiaulienos kubelių įsigyti užsuksiu dar ne kartą.

"Ruschin" spindulinių pupuolių trapučiai


Įvairiausi duoniukai ir trapučiai jau tapo gan įprastu lietuvių maistu: ar tai būtų pusryčių sumuštiniai su avokadu (ar ne tokiais veganiškais dalykėliais), ar tai būtų priešpiečiai su kava darbe pertraukos metu, ar lengva ir skrandžio neišpučianti vakarienė. Kartais tenka matyti ir mokyklinukus, rankose nešančius ne čipsų pakuotę, o ryžių trapučių maišelį. Taip nutinka net mokslevių ekskursijose, kuriose vos įsėdus į autobusą visi ima trauktis iš kuprinių ir šlamšti sumuštinius - žiū koks vienas kitas su tokiu pačiu džiaugsmu graužia ne buterbrodą, o traputį! Džiaukitės jūs, visi sveiko maisto gerbėjai, nes šis užkandis kelią į žmonių širdis per skrandžius jau rado.

O sveiko maisto gamintojai, nors ir įvedė naujų tradicijų į mūsišką mitybą, vis nenurimsta ir prisigalvoja naujų, dar įdomesnių produktų. Vienas iš jų - spindulinių pupuolių (dar vadinamų mung pupelėmis) traškučiai, gaminami "Ruschin" firmos. Jų degustaciją, kaip ir įprasta, pradedame nuo etiketės skaitymo. Trapučiams naudotos pupuolės buvo užaugintos bioūkyje, o patys trapučiai - kepti be aliejaus, kaip nurodyta vokiškoje etiketėje, neturi riešutų poskonio (hmm, riešutų skonis gali būti blogas dalykas?..) ir yra be gliuteno, kas labai svarbu celiakija sergantiems žmonėms.

Trapučių forma primena nedideles lėkšteles, tad jie galėtų tapti ir puikiu sumuštinukų pagrindu, tačiau trapučiai nebūtų trapučiai - taisyklingos lėkštelės patrupėjo ir ant mano stalo atsidūrė šiek tiek chaotišku pavidalu. Tačiau kadangi trapučius žadėjau kirsti su avokadų užtepu, jokių bėdų tai nesukėlė. 

Pakuotėje tupi 50 gramų trapučių - atrodo labai nedaug? Bet trapučiai tokie plonyčiai ir lengvučiai, tad nedidelis svoris - joks ne rodiklis. Ragauju traputį - jo skonis švelnus ir malonus, nejaučiu kitiems trapučiams būdingo įkyraus sausumo: šis lėtai ir maloniai tirpsta burnoje, tačiau nelimpa prie gomurio. Pupuolių gerbėjai veikiausiai atpažintų traputyje pasislėpusias mung pupeles, tačiau su šiuo japonišku skanėstu nesusipažinusiems veikiausiai tektų palaužyti galvą bei likti nustebintiems iš ko tie trapučiai gi pagaminti... Trapučiai vos vos pasūdyti jūros druska, bet tą irgi sunkoka pastebėti iš pirmo kąsnelio. Todėl galima jais ne tik skaniai ir sėkmingai kabinti guacamolę, bet ir kažką saldaus, gal kokį ankstyvą rudenį pasigamintą džemą?.. Arba galima jais nekabinti ir visiškai nieko - malonus, lengvas skonis vilioja pakuotę įsimesti į krepšį ir (slapčia) trapučiais užkandžiauti darbe, universitete ar mokykloje, o mažas svoris leidžia trapučius susipakuoti ir į kelioninę kuprinę - kas gali būti geriau jei ne sveikas, lengvas ir maistingas užkandis artėjančio pavasario atostogų metu?..

Spindulinių pupuolių trapučiai "Ruschin" (50 g)

Įrašas parengtas bendradarbiaujant su parduotuvių tinklu "Livinn - Sveiki produktai".
Jų produkcijos galima įsigyti parduotuvėse arba internetu.

2017 m. sausio 19 d., ketvirtadienis

Kaip mes Lietuvoje nebeprisifalafeliaudavome...

Falafelis - Lietuvoje gerokai per vėlai atrastas ir įsimylėtas vegetariškas / veganiškas gatvės maistas. Kadaise (prieš dešimtį metų) perdžiūvusių falafelių galėjai gauti "Baltuose drambliuose", po to už įdarytas sraiges brangesnių posh-falafelių siūlė "Cafe de Paris". Po to - libanietiški restoranai, tiek Vilniuje, tiek ir Kaune. Ir štai, prieš metus Vilniuje duris atvėrus pačiai pirmai falafelinei šalyje, dabar falafelius privalo savo meniu turėti visut visi! 

"Ką valgo veganai?" jau buvo skyrę odę bulvytėms (beje, Kaune dabar jų šlamšti siūlome sidro bare "2 1/2 obuolio") ir burgeriams, dabar bandys tą patį pakartoti ir su falafeliais. Svarbiausia, kad odė nevirstų elegija!.. Taigi, falafeliavimo pirmoji dalis - trys Kauno užkandinės.

1. Liuks kebabai (Jonavos g. 1)


Užsukame čia vėlai vakare, tarp 21 ir 22 val - pats darbymetis - pilna žmonių, kas perka kebabus, kas sushi, kas kinų maistą. Taip, čia ta pati vieta, užgimusi Dainavos rajone ir siūliusi viską, kas tik įmanoma, ir labai pritinkama valgyti atsirėmus į savo VW Golf kur automobilių stovėjimo aikštelėje ir per pravirus langus klausant bumčiko. Tik dabar užaugusi, pagražėjusi ir per visą Kauną pabėrusi savo filialų.
 
Meniu matome tris skirtingus falafelių variantus: falafelis (2,5 €), falafelis arabiškoje duonoje (2,1 €), falafelis lėkštėje (3,4 €). Klausia kokio norėsim, sakom įprasto - wrap'o. Į mus kreivai pažiūri ir sako OK. Aiškinuosi apie padažus - ir visi keturi yra gaminami majonezo pagrindu. Paprašau vietoj to įdėti kečiupo.
Mūsų didelei nuostabai, gauname 15 falafelių kiniško maisto dėžutėje. Taip, viskas čia labai banalu: užsisakai falafelį, gauni falafelį. Et, o aš, niekingas Vakarų Europos bei Levanto regiono išlepintas vaikas maniau, kad falafelis by default yra sumuštinis, o visokiem iškrypėliams (kurie mėgsta stebėti ir matyti tai, ką valgo iki pat smulkiausių detalių) galima užsakinėti ir falafelį lėkštėje. Bet čia Kaunas, čia falafelis yra plikas nuogas avinžirnių bumbuliukas.

Pasidžiaugiu, jog perkam išsinešimui. Todėl namuose patobulinu savo lėkštę marinuotomis daržovėmis.

Labiausiai džiuginantis dalykas - falafelių kiekis. Jei kadaise koks neįvardintas kaunietis galėjo iš tų pačių "Liuks kebabų" nusipirkt ir sušlamšti keptą viščiuką, tai dabar reformuotas kaunietis gali čia nusipirkti ir sušlamšti lygiai tokius pačius nuogus falafelius. Tikrai, skrandį užpildo ligi viršaus ir dar daugiau. Skonis neblogas, bet toli gražu ir ne išskirtinis; patys falafeliai šviežūs (kitaip ir negali būti su tokiais lankytojų kiekiais), bet jų kepimui naudotas aliejus - ne pirmo šviežumo, tad esu nuolat palydima neaiškių skonių vaiduoklių...

Dėl visų šių dalykų, čia falafelių galima eiti gerai užbaliavojus: naktį, kada tikrai nebe skonių vaivorykštės galvoje. Arba norint priėsti daug ir pigiai.

Įvertinimas: 5/10


2. Berlin'o Bistro (Prūsų g. 4)


Viduryje pievų ir laukų, šalia garažų ir (ne)veikiančio turgaus, greta galutinės 36 autobuso stotelės tupi viena liūdna užkandinė, pasivadinusi "Berlin'o Bistro". Berlynas man patinka, labai patinka, nes jame patys pačiausi falafeliai, veganai turi melejoną vietų kur eiti paskanauti įvairiausio maisto, ir gali gauti to nuostabaus dalyko, vadinamo Club-Mate ar bent jau visokių skanių hipsteriškų limonadų.

Nors šios užkandinės pažibos - dešrelės, o taip pat ir kebabai, bet kad pateisintų savo vardą, neišvengiamai meniu atsirado ir falafeliai. Beje, čia išsiruošiau suviliota nuolaidų - iki tol buvau prigąsdinta, kad maistas ten prastas ir vietoje dicpics telefonu apdovanota ne itin padoriomis riebių padegusių bulvyčių nuotraukomis. Keršydama pagrasinau, jog vat nueisiu ir suvalgysiu ten falafelių, už ką manęs laukė atpildas su dešrelių nuotraukomis.

Nepasidavusi spaudimui, sėdau į tą patį autobusą ir nukeliavau įsitikinti kas yra kas "Berlin'o Bistro". Galbūt dėl šalčio, galbūt dėl keistos vietos (kuri net ir vietinei chebrai iš rajono nėra baisiai patogiai pasiekiama) čia buvo tuštoka, ir pati užeiga ne visai pateisina pavadinimą: Berlynietiškas bistro turėtų būti labiau nutrintas ir mažiau švarus. Meniu tupėjo jau nužiūrėtas falafelis su pita (3 €), o ant kasos maivėsi išrikiuoti Fritz-Kola limonadai (2 €), atsveriantys švarą ir tvarką bei užtvirtinantys berlyniškumą. Užsakau falafelį ir rabarbarų limonadą, pasirenku vienintelį nemajonezinį, t.y. aštrų padažą, sėdu prie staliuko ir cekavinu kaip tepa pitą padažu, krauna daržoves, po truputį ima bėgti seilė...

Ir įsivaizduokite, mano didžiai nuostabai, gaunu tai, ką ir užsakau - falafelius su pita. T.y. 4 falafelius lėkštėje, padažo indelį ir pusę pitos. Ir vėl jokių daržovių. Ta pita, į kurią aš taip godžiai žiūrėjau, buvo skirta ne man... Tyliai keikiuosi galvoje - kas čia dabar darosi? Ir fantazuoju, kaip koks užkietėjęs mėsėdis nueina į kavinę, užsako karbonadą ar kotletą ir gauna mėsos gabalą, vieną, liūdną lėkštėje, be jokio nupezusio pomidoro, be bulvių košės ir net be šviežių kopūstų salotų. Nebūtų labai laimingas tas žmogelis, kad ir kaip jis tą mėsą mėgtų - taip plikai valgyti yra tiesiog sprangu, todėl niekaip nesuprantu, kaip kažkas gali sugalvoti sausus falafelius pateikti su sausa pita... Pasidžiaugiu, jog turiu limonado ir kimbu į maistą.

Falafeliai visai neblogi - minkšti, švelnūs, puikios tekstūros. Padažas - dar puikesnis, paruoštas iš pomidorų tyrės, todėl sodrus ir tirštas, su maloniai liežuvį pakutenančiu aštrumu ir gomurį pamaloninančiomis prieskoninėmis žolelėmis. Pita stora ir puri kaip sunkus lietaus debesis, dėl to labiau primena itališką, ne arabišką duoną. O gal turkišką? Kas be ko, tai tikrai ne minusas, o pliusas. Skani duona visada pradžiugina. Ištepu pitą padažu, prikemšu falafelių ir užgerdama limonadu suvalgau viską iki galo. Uf!

Tada prieš išeidama dar sykį pažiūriu į meniu - gal čia salotas (1 €) vis dėlto reikėjo užsakyti atskirai? Bet vis tiek, tai antras kartas gyvenime, kuomet užsakius falafelius, gavau tik falafelius su lygiai nuliu daržovių, tad lieku prie nuomonės, jog ne aš čia išprotėjau, o maisto tiekėjai - arba nesuvokia ką daro, arba labai gudriai lupikauja. Vis dėlto čia valgyti sugrįžčiau, tik užsakinėčiau kartu ir salotų, dėl ko falafelio kaina išaugtų iki 4 €, o tai, mano kuklia nuomone, šiuo atveju jau yra truputį per daug.


Vertinimas: 7/10 


3. Ridikas (M. K. Čiurlionio g. 16) 


Kol hipsteriai budina Vilniaus stoties rajoną, Kaune tą daro vegetarai ir veganai. Todėl žinią, jog veganiška užkandinė atsidaro tiesiog stoties perone, sutikau labai džiugiai: čia galės apsipatenkinti kelių rūšių fetišistai - ir tie, kurie mėgsta veganišką maistą, ir tie, kuriems patinka traukiniai. O tokiems iškrypėliams kaip aš (t.y. mėgstantiems ir traukinius, ir vegan maistą) "Ridikas" - tikras nešvankiausių svajonių išsipildymas.

Čia užsukome pačią pirmą darbo dieną. Lauke jokių iškabų nematyti, tad tiems, katrie nežinojo apie atidarymą, rasti užkandinę (o gal tiksliau suvokti, jog čia yra maisto) gali būti sunkoka. Bet gal tai laikina ir greitu metu ridikėliai bus geriau pastebimi. Reikia tikėtis!

Viduje buvo tuštoka; nors pietavome apie 15 val., sakė, nuo 12 val. lankytojų daug nebuvo. Gal visi sugužės po darbų, kai gros muzika?.. Dar sykį, reikia tikėtis! Užkandinė nedidelė ir paprasta, vidus iškaltas upcyclintomis lentomis, šviestuvai sukonstruoti iš kokoso riešuto kevalų, lentynos - iš senų stalčių. Tad ko jau ko, bet ekologijos čia tikrai netrūksta. Didelis pliusas už tai. Mano suvalgovas džiaugiasi, kad užkandinėje nėra jokių užknisančių pop-interjero detalių. Už ką irgi didelis pliusas - lygiai taip pat negaliu pakęsti kvailų motyvacinių frazių ant visokių eko-hipster kavinių/šėryklų sienų. Vietoje to pastabi akis pastebės kuklių keliones menančių atributų. O nepastabi akis nepastebės nieko.

Meniu randame falafelių ir karštų gėrimų, ant prekystalio gundo, bet nesugundo saldumynai. Užsisakome suktinį su burokiniu falafeliu (3,9 €) bei tradicinių falafelių lėkštę (3,9 €); likęs variantas - falafeliai su saldžia bulve ir razinomis - nesugundo, nes razinų tiesiog negaliu pakęsti! Prie pietų užsakėm kavos su avižų pienu (1,9 €) ir matės (2 €). 


Burokinis suktinis buvo tiesiog puikus. Šviežias, minkštas, drėgnas, neriebus, tolygiai pašilęs (nėra nieko bjauriau už šlapią ir šaltą duoną - čia tos bėdos nėra!). Skonis, tiesa, labai labai švelnus, todėl mano suvalgovas bamba, kad galėtų būti galimybė greta gauti harisos padažo, o aš sakau, kad tebūnie kaip yra, tad falafelius galės graužti ir visokie vaikai, ir nuobodylos, nevartojantys prieskonių ir nekenčiantys aštraus maisto. Nors... marinuoto jelapeno tikrai mielai užkąsčiau greta su šiuo suktinuku!


Falafeliai lėkštėje, žinoma, suktinukui neprilygo: buvo kiek sausesni ir traškesni (nors tai čia nebuvo minusas - traškumo ir sausumo pojūtį suteikė plonoki ir gerai apskrudę falafelio krašteliai). Abu padažai itin švelnus, kaip ir humusas. Greta falafelių tupėjo ir lėkštė su daržovių salotomis. Visos šviežutėlės, kuo džiaugiuosi - tikrai nedaug kur pasistengia pateikti šviežių lapų tiems erzinantiems veganams. O kaip skaitėte aukščiau - kai kur prie falafelio neduoda nieko... Tiesa, į šį komplektą truputį trūko šviežios šiltos duonos - falafeliai baigėsi anksčiau nei humusas, salotos ir padažai, todėl mielai humusas išsikabliuotų šiltos pitos ar kitos duonelės gabalėliu. 

Labiausiai mano suvalgovas džiaugėsi... skania kava - sakė, gers jos dar sykį keliaudamas iš/į darbą; aš džiaugiausi mate, kurią pro šiaudelį gurkšnojau iš kokoso kevalo. Proporcijos ne visai argentinietiškos, tačiau 1/2 matės gėrimo džiaugsmo išpildo pasiūlymas papildyti "puodelį" karštu vandeniu. Tokiu atveju čia galima visai ilgoookai užsisėdėti. O dabar belieka svajoji, kad meniu pasipildytu kokiu pižonišku limonadu (pvz. "Vostok"), ir šiltuoju metų laiku lauke atsirastų staliukai, prie kurių traukinio laukimas taptų maloniu, labai maloniu reikalu.

Vertinimas: 9/10

Laukite tęsinio!

Anksčiau falafelius ragavom:
Vilnius, Elite cafe & shawarma
Vilnius, Zatar
Kaunas, Iberia

2017 m. sausio 13 d., penktadienis

Vegevėdarėliai

Nėra nieko neįmanomo - tariau sau vieną dieną - ir nupėdinau į virtuvę gaminti... veganiškų vėdarų!

Kas nepamena vaikystės, kai į dvokiančias žarnas tetos kimšdavo bulvių masę, suraitydavo iš jų kringelį ir čirškindavo orkaitėje, po namus paskleisdamos įsimintiną kvapą. Jei gyvenate sovietiniame devynaukščiame name, kertu lažybų, kad karts nuo karto tuo įsimintinu kvapu jus apdovanoja ir kaimynai...

Turiu prisipažinti, kad dešra - ne kaip patiekalas, o maisto paruošimas/pateikimas - man labai patinka. Sojos dešrelės, rūkytos seitano dešros, žirnių miltų "šlapenka" - valgysiu viską. Gaila, kad veganiškas/vegetariškas dešras reikia kimšti į plastiką... O kaip su kitokiom dešrom, t.y. bulviniais vėdarais? Pats žiemos įkarštis, pats bulvių valgymo sezono pikas! Jei galima pergudrauti pačius gudriausius ir iš augalinių produktų sukurti "krevetes" ar "viščiukus", gal galima sukurpti ir "žarnas"?..

Ilgai neerzinsiu ir išduosiu atsakymą - taip! 

Bet... kaip?

Laimei, iš savo klajonių sykį parsivežiau ir į spintelės tamsų kampą užkišau sojos plėvių. Karts nuo karto jų atsiranda ir Lietuvos vegeshopuose. Štai jums ir augalinės "žarnos"! Ir jos kitaip nei tos, kuriose kaupiasi gyvūnų kakučiai, neturi to įstabaus nosį riečiančio kvapo! Valio!

Išsprendus didžiausią vegevėdarų bėdą, raitomės rankoves ir kimbam į darbą.


Reikės (2 porcijoms):

4 sojos plėvių
1 kg bulvių tarkio
pagal skonį druskos, pipirų, krapų
1/2 šaukštelio rūkytos paprikos
aliejaus

Paruošimas:

Užmerkti sojos plėves vandenyje ir palaikyti porą trejetą valandų kol išbrinks.
Žinoma, sojos plėvės - ne žarnos, tad vegevėdarai savo išvaizda labiau primins skilandį. Bet ką jau čia!
Bulvių tarkį pagardinkite prieskoniais. Galite įdėti ir kapotų svogūnų ar sojos faršo.
Imate sojos plėvę ir jos galą užrišate siūlu. Ir į gautą "maišelį" krečiate bulvių tarkį. Palikite plėvės tiek, kad galėtumėte "maišelį" užsukti ir sutvirtinti galą dantų krapštuku. Tą patį pakartokite su likusiomis sojos plėvėmis.
Įkaitinkite orkaitę iki 170°C.
Kepimo indan šliūkštelkite aliejaus ir patupdykite ten savo vegevėdarėlius. Dar apšlakstykite juos aliejumi, pabarstykite rūkyta paprika ir pašaukite orkaitėn kepti.
Kepkite apie 40 minučių, pateikite kiek praaušusius su augalinės grietinėlės padažu.

Skanaus!