2017 m. kovo 25 d., šeštadienis

Bulvių kroketai su špinatais

Kuomet žiema jau pasibaigusi, bet pavasaris dar neatėjęs, panaši situacija nutinka ir maisto sandėliuke: dėžėse dar tupi pasislėpusios pernykštės bulvės, bet prekybos centrai jau siūlo šviežio derliaus daržoves. Prieš keliaudama pasveikinti besiženyjančių prietėlių, prisiminiau amerikietišką tradiciją apie "something old, something new", ir pritaikiau ją virtuvėje: iš pernykščio derliaus bulvių bei šviežių špinatų prikepiau skanutėlių kroketų!


Reikės: 

0,75 kg bulvių
3 šaukštų miltų
50 g špinatų
pagal skonį - druskos, pipirų, krapų
aliejaus kepimui

Paruošimas:

Nuskusti ir išvirti bulves. Palikti praaušti.
Suplėšyti špinatus smulkesniais skuteliais.
Sutrinti bulves į košę, suberti į ją prieskonius, miltus ir špinatus. Sudrėkinus rankas, iš visko suminkyti minkštą masę. Jei ji per trapi, per sausa, įpilti šiek tiek vandens.
Įkaitinti keptuvėje aliejų, formuoti kroketus (gaminau apvalius, bet galima ir "dešriškesnius", o jei labai norėsis, tai ir trikampius, kvadratus ar dar ką. Kepti kelis kartus apverčiant ant nedidelės ugnies, kol gražiai apskrus.
Norint "sveikuoliškesnio" varianto, galima kepti orkaitėje be riebalų (tereiks pabarstyti kepimo popierių miltais, kad kroketai kepdami nepriliptų).

Padažui puikiai tinka augalinė grietinėlė, augalinis jogurtas be priedų, bet kadangi tokių dalykų namuose nebuvo, tad alyvuogių aliejuje pakepinau svogūnus bei patroškinau viską su pievagrybiais ir pora šaukštų sultinio.

Skanaus!

2017 m. kovo 17 d., penktadienis

Žali makaronai su žaliu padažu

Šiandien, kovo 17-ąją švenčiama šv. Patriko diena - per ją žaliai nusidažo ne tik Vilnelė, bet ir... pietūs! Siūlome šia proga pasigaminti gražios pavasariškos spalvos paprastutį patiekalą!


Reikės (1 porcijai):

makaronų su špinatais
geros saujos šviežių špinatų
šaukštelio kaparėlių
5 žaliųjų alyvuogių
1/4 svogūno
1 skiltelės česnako
šaukšto vegan grietinėlės
prieskonių (druska, pipirai, raudonėliai, bazilikai)
alyvuogių aliejaus

Paruošimas:

Užkaisti virti makaronus, o per tą laiką, kol jie išvirs, paruošti padažą.
Sukapoti česnaką ir svogūną. Į kelias dalis perpjauti alyvuoges.
Keptuvėje įkaitinti aliejų ir pakepinti česnaką ir svogūną. Šiems apkepus, suberti alyvuoges, kaparėlius, špinatus, įpilti augalinės grietinėlės, suberti prieskonius ir pamaišant troškinti iki 5 minučių.
Viskas! Skanaus!

2017 m. vasario 28 d., antradienis

Falafelių žygis. Antroji dalis.

Prasinešę pro kelias kebabines, užkandines ir falafelines bei pailsėję nuo falafelių (įsivaizduojate, vis dėlto nėra smagu juos valgyti kasdien!), tęsiame Lietuvos falafelių anatomijos tyrimus. Antrojo dublio metu aplankytos trys kaunietiškos vietelės: užkandinė "Doda", kurią jau senų seniausiai norėjosi aplankyti, bet vis nebūdavo laiko sukti iš įprastų kelių į savanorius; užkandinė "Antras aukštas", apie kurių picas jau pasakojom, bei kelių žmonių rekomenduotas ne taip jau seniai atsidaręs gastropub "Pelėdinė". Ir štai tyrimo rezultatai!

1. Doda, Savanorių pr. 137, Kaunas


...kas sakė, jog dydis nesvarbu? Dydis labai svarbu! Už 2,80 € "Doda" duoda didžiulį lavašą su avinžirnių kukuliais, šviežiomis ir raugintomis daržovėmis bei pasirinktu padažu (rinkausi humusą, galima gauti ir vegan majonezo).

Intrigą apie lavašo turinio kokybę paliksiu pabaigai, o pradžiai - kas gi čia per vietelė? Man pasirodė panašu į šeimyninę užkandinę, kur sukiojosi kelios įvairių amžių moterys (įskaitant ir po pamokų užsukusią mokyklinukę), ir berods kreipėsi viena į kitą vardais ir tetomis. O galbūt ir klystu. Bet koks gi skirtumas? Aptarnavimas buvo kaip ir pridera greito maisto užkandinei - konkretus, aiškus, be jokių ten mažybinių žodelyčių, nuo kurių kartais ima ir supykina. Gana garsiai (bet ne per garsiai) grojo popmuzika, prie gretimo staliuko valgė, žvygavo ir žvingavo vyresniųjų klasių moksleivės, kurios, panašu, ten buvo nuolatinėmis klientėmis. O ko gi tokiomis nebūti? Viskas su vieta tvarkoje, ir dar verta pažymėti, kad nebuvo jaučiamas aliejaus kvapas, tad po to su savimi nereikia nešiotis to, ką valgei ne tik skrandyje. 

O skrandyje teks nešti daug. Labai daug. Tiek daug, jog teko padaryti nesuvokiamą dalyką - falafelio galiuką palydėti ne į burną, o į šiukšliadėžę. Ir ne dėl to, kad jis būtų neskanus ar kitaip blogas. Tiesiog falafelis buvo milžiniškas ir neįveikiamas. Paskutinį kartą falafelio neįveikiau prieš kokius 3 metus Lenkijoje. Wow... Patyrinėkime suktinio vidurius: juose rasime pačius avinžirnių kukulius - tokia indiška falafelių interpretacija: avinžirnių masė plius cieli žirneliai bei morkų gabalėliai. Švelnu, bet turtinga skoniu, nesausa, nebyra, neriebu - pats tas. Humusas galbūt buvo kiek per nuobodus, bet gi lietuviai turi polinkį į nuobodoką maistą, taip kad viskas čia gerai. Daržovės šviežios (valio, nes nėra nieko blogiau nei apdžiūvusios salotos), įvairios. Derinukas tiesiog nuostabus, kaip ir kainos, kokybės ir kiekybės santykis.

Įvertinimas: 10/10

2. Antras aukštas, Prancūzų g. 12



Vėlgi, labai apmaudu, bet "Antras aukštas" yra dar viena vieta, kuri retai kada būna pakeliui. Nors jei būnate Kauno geležinkelio stotyje, nepatingėkite pereiti virš bėgių (per tiltą!) ir užsukti gero rajonsko maisto. Ten kepamos picos, kurpiami burgeriai, bet ėjome valgyti būtent falafelių. Draugė užsisakė falafelių lėkštėje, o aš, būdama senamadiškų pažiūrų, užsisakiau falafelio wrap'ą. Abu variantai atsieis tiek pat - 3,5 €.

Čia muzika niekada negroja per garsiai, todėl galite drąsiai eiti su tais žmonėmis, su kuriais norite ne tik skrandžius užpildyti, bet ir pasišnekučiuoti. Aplinka paprasta, bet su [politine] mintimi, tai atėję pavieniui, galėsite ir pasiedukuoti. Ir nelaukite, kol kas prieis prie staliuko - užsakymai priimami prie kasos. Ir maistas gaminamas lėtai, bet kruopščiai, todėl niekad negausit nei padegusios picos, nei pasileidusio falafelio.

Kaip ekonazi nelabai smagiai žvilgčiojau į atneštą draugės falafelį vienkartiniame indelyje, bet ką jau čia. Užtad maniškis buvo puikus. Šviežias naminis lavašas, skanūs, turtingi skoniu falafeliai (vėlgi, nei perdžiūvę, nei per riebūs, pats tas), skanutis humusas (tik ta rūkyta paprika man kažkaip nesiderino), šviežios daržovės ir garstyčių padažas. Geras dydis. Gera kokybė. Tiesa, karts nuo karto falafelio viduriai čia pasikeičia - ar prieskoniai, ar padažai, ar kokia viena kita daržovė, tad galite būti nustebinti bei apsaugoti nuo nuobodybės. Visgi skaniausias man - vegan pikantiškas padažas, ir pasvajosiu, kad garstyčios kada būtų pakeistos būtent juo.

Įvertinimas: 10/10

3. Pelėdinė, šv. Gertrūdos g. 22


Į "Pelėdinę" ėjau užrekomenduota draugų, sakė, kad ten labai skanūs falafeliai. Buvom išbadėję ir turėjom apie valandą laiko pavalgyti, tad šiam gastropub'ui buvus gan strategiškai patogioje vietoje, užsukome pavakarieniauti.

"Pelėdinė" pasitiko hipsteriška aplinka - daug visokių random baldų iš 8-ojo dešimtmečio, gražios liustros. Ėėė, viskas. Muzika grojo garsiai. Labai garsiai. Taip garsiai, kad padavėja rėkavo, kad galėtų susišnekėti su kitais darbuotojais. Dar blogiau - turėjo rėkauti ir tam, kad priimtų užsakymus. Visai nepatinka man nei rėkauti pačiai, nei kai kiti aplink rėkauja. Užsisakiau falafelių (4,5 €), o su manimi buvęs vegetaras - išreklamuotąjį vegetarišką burgerį. Abiejų laukėme ilgai. Labai ilgai. Per ilgai! Juo labiau, klientų nebuvo tiek daug. Nepatiko ir tai, kad priešais mus atsisėdo iš pagalbinių patalpų išlindęs bičas, kuriam burgeris buvo atneštas iš karto. Pirmiau reikia pašerti savo išbadėjusius klientus. Arba pačiam valgyt pasislėpusiam, doh.

Po ilgo laukimo gavę maistą turėjome apie 12 minučių jį įveikti. Greitojo valgymo čempionatas! Kuris, beje, buvo labai sudėtingas. Pradžiai reikia paminėti, jog maistui itin neišrankus žmogelis skundėsi, jog vienintelis skonis burgeryje buvo... majonezo. Tikėjausi, kad su falafeliais bus geriau, bet klydau. Visų pirma, gavau vėl tą keistą variantą - sausus falafelius (ok, ne visai sausus, ant "padažo") su sausa pita. Pita buvo minkštutė ir skanutė, tačiau visa kombinacija buvo sausa ir sprangi - be gėrimų suvalgyti tiesiog neįmanoma. Nors falafelius man apipasakojo kaip smagiai prieskoningus, tokio įspūdžio susidaryti nepavyko. Bet baisiausia dalimi man buvo madras curry padažas. Kuris turėtų būti aštrus, bet nebuvo. Jis ne tik kad nesušlapino sausų produktų rinkinuko, bet pati tekstūra buvo bjauri - gliti, lipni, per tiršta, kad veiktų kaip padažas, ir dar šlapio sumalto tualetinio popieriaus spalvos. Tie, kurie augina jautraus skrandžio kates, su panašiu vaizdeliu taip pat puikiai pažįstami. Tad ištepus pitą tuo padažu, sugrūdus vidun falafelį viską valgiau tik todėl, kad labai norėjau valgyti, ir šiaip nemėgstu švaistyti [nepigaus] maisto.

Abu išėjom nukabinę. Bet ką gali žinoti - juk nei mes ten kokie hipsteriai, nei ką, gal nesuprantam naujausių maisto madų. Užtai žinom, kad ten valgyt nesugrįšim.

Įvertinimas: 7/10

2017 m. vasario 25 d., šeštadienis

Oranžinis risotto


Reikės:

1 puodelio ryžių
1 puodelio kubeliais pjaustyto sviestinio moliūgo
1 morkos
1/2 svogūno
100 ml augalinės grietinėlės
50 ml balto sauso vyno
gabalėlio vegan parmezano
kelių svogūno laiškų
1 daržovių sultinio kubelio
žiupsnelio druskos, pipirų, čiobrelių
šilto vandens
alyvuogių aliejaus kepimui

Paruošimas:

Susmulkinti svogūną, sutarkuoti morką.
Gilioje keptuvėje įkaitinti aliejų (jo nepagailėti!) ir ant lėtos ugnies pakepinti svogūną bei morkas. Šiems suminkštėjus, įpilti puodelį šilto vandens, įmesti sultinio kubelį, išmaišyti ir padidinti ugnį.
Kuomet sultinio kubelis ištirps, sumažinti ugnį, supilti ryžius (juos reiktų prieš tai praplauti vandeniu) ir gerai išmaišyti. Išgaravus vandeniui, supilti vyną, augalinę grietinėlę, suberti moliūgo kubelius, prieskonius ir dar sykį išmaišyti. Keptuvėje vėl nebelikus skysčio, įpilti šlakelį šilto vandens, išmaišyti, ir tą patį kartoti tol, kol daugiaryžis bus paruoštas (suberti ryžiai troškinasi apie 20 minučių). 
Pateikti užtarkavus vegan parmezano bei apibarsčius svogūnų laiškais (ar kitomis šviežiomis žolelėmis).

Skanaus!


2017 m. vasario 2 d., ketvirtadienis

Lengva erotika: veganiškas restoranas "Alive"

Seniai seniai, prieš 12 metų, vargšai Lietuvos veganai pėdindavo į Cento krautuvę ir pirkdavo ten sausus sojos kepsnelius, arba tipendavo į Norfą, kur būdavo galima įsigyti čekiškų augalinio pieno miltelių - mat tie lietuviški gaminti su visiškai neveganišku kazeinu.

Turbūt nedaug kas tuos laikus pamena: juk veganizmas nebuvo nei populiarus, nei žinomas reikalas. O štai šiandien... prekybos centrų lentynose renkamės skirtingų gamintojų vegan pakaitalus, turime veganiško maisto krautuvę, vegan ženkleliu pažymėtus patiekalus pridera turėti bene kiekvienai maitinimo įstaigai, jau net nekalbant apie didžiuosiuose miestuose kaip grybai po lietaus dygstančius vegetariškas/veganiškas užkandines ar restoranėlius.

Taip, falafeliais ar veganiškais burgeriais jau niekas nieko nebenustebins. Bet ar tai reiškia, kad kuo nustebinti jau nebeliko? Tikrai ne: visai neseniai Vilniuje duris atvėrė pirmasis veganiškas restoranas "Alive" (Gedimino pr. 31), kur turėjome garbės išragauti šefo degustacinį meniu. 

Retai kada džiaugiuosi laiką leisdama tarp krūvos nepažįstamų žmonių, tačiau šis kartas buvo visai maloni išimtis: susirinkusi gausybė veganių ir neveganių maisto blogerių, žurnalisčių bei maisto pramonės profesionalių tik patvirtina, jog susidomėjimas augaline mityba* tik auga ir auga. Belieka tikėtis, jog jis niekur nedings, o taip pat paskatins keisti(s) ar bent pakoreguos kitų kasdienius įpročius.

Apie "Alive" sužinojau senokai, tačiau tas begėdiškas 100 kilometrų atstumas bei dar begėdiškesnis susikaupusių darbų skaičius dažnai neleidžia išbandyti vilnietiškų naujovių taip greitai kaip norėtųsi. Kita vertus, mąsčiau čia apsilankyti kokia ypatingesne proga: visgi "Alive" yra visai ne makdonaldų tipo restoranas (taip, McDonalds yra greitojo maisto restoranas), todėl jo siūlomų patiekalų kainos būtų gerokai apkandžiojusios akademinio proletariato banko korteles. Be to, kadangi veganiškai maitinuosi visą savo pilnavertį, t.y. pilnametį gyvenimą, tad niekada neteko paragauti neveganizuotų klasikinių patiekalų: nors ir galėčiau save pavadinti šiokia tokia falafelių ar vegeburgerių eksperte, bet su aukštos klasės [vegan] restoranais mano santykiai kol kas panašūs į labai malonius vienos nakties nuotykius. Veganiškame restorane prieš tai teko lankytis tik kartą - Taline, Estijoje, kur veikia gerokai mažesnis Vegan restaurant V. Ir tą dieną, kai užsukau ten papietauti, man nežmoniškai pasisekė, mat pasirodo, kad gauti staliuką be rezervacijos ten beveik neįmanoma! Norėtųsi tikėtis, kad trečiadienio popietę gan tuštokas buvęs "Alive" sulauks lygiai tokios pačios sėkmės. O turėtų, ir štai kodėl.

Pažintį su restoranu pradedu apžiūrėdama aplinką. Prisipažinsiu, čia atkeliavau visiškai sustirusi po pusdienio darbo bibliotekoje (ei, kas ten ją rekonstravo - ar nepamiršote pasirūpinti tinkamos temperatūros skaityklose užtikrinimu?..), tad tiek galva, tiek pirštai buvo per daug sušalę, jog susivokčiau padaryti keletą interjero nuotraukų. Bet anoks čia praradimas - galite nesunkiai jų išsigooglinti arba tiesiog ateiti ir patikrinti gyvai. Nors ne interjeras gi čia svarbiausias. Jis paprastas, neperkrautas, neįkyrus (išskyrus cypaujančias virtuvės duris, kurios taip ir prašėsi WD-40), bet tuo pačiu ir neatrodo kaip DAR viena madinga viečikė. Apie savo kūrybą trumpai ir tyliai grojant garsokai muzikai papasakojo šefas Paulius Janušas. O ties šiuo momentu galima jau kažką ir daugiau patyrinėti bei palyginti. Estų vegan restorano šefas - ilgametis veganas, tuo tarpu Vilniuje veikiančiojo - nei veganas, nei vegetaras, savo darbą su augaliniu maistu priimantis kaip įdomų iššūkį. Tą buvo galima įžvelgti ir patiekaluose, kurie man pasirodė gaminti "iš nevegano perspektyvos", o tai visai nemenkas pliusas - dauguma meniu sprendimų man buvo gan netikėti ir nebuki (čia apie tai, kad kažkodėl dažnai kam pasirodo, kad tol, kol į bet ką pridėsi kanapių ar chia sėklų, ar kažką gaminsi iš kynvos ar tofu, tai bus tikrai super ir vegan; ekstremaliais atvejais šitas požiūris pavirsta įdarytu baklažanu). Bet gana čia šnekėti žodžiais, reikia šnekėti vaizdais, mat kiekvienas patiekalas - ne tik skonio, bet ir meno kūrinys!

Burokėlių užkandis su wasabi ledais
Degustaciją pradėjome nuo burokėlių - iš naujo atrastos ir (beveik) visų įsimylėtos lietuviškos daržovės. Kadangi beveik kaip tikra hipsterė burokėlius mylėjau before it was cool, tai tokia pradžia nepatikti tiesiog negalėjo. Švelnūs ir saldūs marinuoti burokėliai, kiek ryškesnio skonio kepti burokėliai, o taip pat ir tempeh gabalėliai mane papirko akimirksniu. Apžavėjo ir kita mano meilė - artišokas, kurį taip paruoštą (marinuotą ir apkeptą?) skanavau pirmą kartą. Wasabi ledai vertė spėlioti apie kažką aštraus ir gniaužiančio kvapą, tačiau pasitiko lengvumas su malonia aštrumo gaida. Kertu lažybų, jog toks užkandis tikrai būtų papirkęs ir mano kukliai valgančią bei aštriai nemėgstančią močiutę ar kokį kitą gastro-nuobodylą, bet burokėliai plius ne sūris (!!!) veikiausiai priverstų pakelti antakį ir įdomesnių skonių ieškotojus.

Grybų sodas (degustacinė porcija)
Antrasis ant stalo atkeliavo grybų sodas. Kaip nerestoraninantis žmogus niekada nesupratau tų putų, ir pilkos spalvos masė lėkštėje taip pat gąsdino (ankstesnį vakarą turėjau ne itin malonią maistinę patirtį mėgindamą neseniai atsidariusią vietą Kaune - ten mačiau kažką panašaus su labai nuviliančiu skoniu - blogos asocijacijos...). Kita vertus, antras patiekalas iš eilės taiko man tiesiai į širdį, mat grybams jaučiu panašius jausmus kaip ir burokus. Todėl tikėdamasi blogiausio gavau... geriausią. Pilkasis kremas (kitaip nei ragautasis mažiau nei prieš parą) buvo intensyvaus skonio, lengvai aštrus, ant jo "augo" grybai ir smagiai traškios daržovės. Mėlynių padažas viską drauge tikrai nuvedė į vėlyvos vasaros mišką.

Artišokų pyragas (degustacinė porcija)
Mišką pakeitė miestas - artišokų pyragų pavidalu. Nesu didelė miltinių gaminių gerbėja, tad pats pyragas/katilėlis/spurgytė (girdėjau kelis skirtingus vardus) manęs nepapirko, o ir buvo kiek sausokas. Tačiau viskas, kas slėpėsi tešlos katilėlyje, privertė tyliai (tikiuosi) šūktelėti iš laimės. Kaip koks žvėris su didžiausiu malonumu išvalgiau visus vidurius (anot mano špargalkės - artišokai, porai ir baltojo vyno redukcija) ir patyriau dar nepatirtų nuostabių skonio pojūčių.

Kepto tofu sriuba
Sriuba buvo vienintelis man gan įprastas patiekalas - tailandietiško stiliaus aštrokas sriubas ir troškinius dažnai gaminuosi ir pati. Šioje žaidė daug skonių ir skirtingų daržovių bei tofu tekstūrų. 

Seitano kepsnys kataifi tešloje (degustacinė porcija)
Penktasis patiekalas pretenduoja į originaliausiai paruoštą mano ragautą seitaną (rimčiausias konkurentas būtų seitano paršiukas (vegan!) keptas ant iešmo vienose keistose vestuvėse Varšuvoje): čia seitano kepsnys kaip į siūlus įvyniotas kataifi tešloje. Pastaroji man siejasi tik su saldumynais, tad buvo smagu išbandyti kažką naujo ir netikėto. Vis dėlto seitanas pernelyg ypatingas nebuvo, šiek tiek sūrokas ir tiek. Todėl lyginant su kitais ragautais seitanais, laimėtų rūkytos seitano dešros iš Ukrainos, arba mano nerestoraninis mentalitetas. Tačiau kadangi seitaną ragavau ir pirmame aplankytame aukštos klasės veganiškame restorane V, tad lietuviai estus pranoko, valio! O mano palankumas galiausiai buvo laimėtas dar vienu puikiu vyno padažu.

Rissoto su trumais
Mano blogoji profesinė liga pasireiškia nevalingu aplinkos stebėjimu ir informacijos gaudymu. Savo radarais užfiksavau, jog bene laukiamiausias patiekalas svečių tarpe buvo rissoto, arba kaip negražiai pravardžiuoja visokie kalbininkai - daugiaryžis su trumais. O aš jo taip smarkiai nelaukiau, nes buvo sunku kažko tikėtis - kaip jau minėjau, dėl 10+ metų veganavimo, neteko paragauti daugybės dalykų, ir labai sunku įsivaizduoti kaip koks patiekalas turėtų atrodyti, jaustis ir kokio skonio reiktų laukti. Daugiaryžį esu valgiusi du ar tris kartus, ir visus juos gaminausi pati. Ir čia nieko keisto - įprastai ruošiamas su visai neveganiškais produktais, veikiausiai visiškai neveganizuojamas visavalgiškuose restoranuose veganiškas rissoto yra kone neįmanoma misija Lietuvoje, o galbūt ir artimiausiose kaimyninėse valstybėse. Neįsivaizduoju ką apie mano ragautą rissoto pasakytų šio patiekalo gerbėjai, tačiau aš buvau visai patenkinta vos traškiais ryžiais, maloniu trumų skoniu ir visa ką palydinčiu lengvu kriaušių saldumu.

Rome marinuotas bananas
Degustaciją baigėme itin gundančios išvaizdos desertu - rome marinuotu bananu karamelės stikle. Kaip tikra išsišokėlė - prieš tai besidžiaugusi visais padažais, dabar taip pat labiausiai džiaugiausi ne bananu, o tobulais mangų ledais. Bananas smarkiai neapžavėjo - gal dėl to, kad nepriklausau tai keistai veganų ir žaliavalgių "sektai", kuri šlamščia bananus dėžėmis? O nepriklausau todėl, kad šiaip Lietuvoje valgau gan nedaug vaisių - esu išlepinta kelionių ir visų tų pigių, sunokusių šviežių vaisių, kuriuos kadaise kažkur ragavau ir savo standartų kartelę išsikėliau nepaprastai aukštai. Štai net ir skanaudama šį desertą fantazavau - o kas būtų, jei šis bananas būtų kitos rūšies, tas rausvos spalvos, kietesnis, saldesnis, skoniu primenantis kokį tai nektarą, kurių skaniausi auga, kaip kalba, Ugandoje? Bet čia, mūsiškoje bananų respublikoje bananų iš Ugandos negausi, kaip ir gerų papajų ir dar šimto puikių dalykų... Ir su šia svajinga mintimi nė nepastebėjau kaip suvalgiau paskutinį deserto gabalėlį. 

Tai štai jums ir septynios priežastys, dėl ko aplankyti "Alive" tikrai verta. Negyvendama Vilniuje bei negaudama europietiškų (ar bent vilnietiškų) pajamų čia, deja, veikiausiai itin dažnai neužsuksiu. Bet jei kada nurausiu kokią Nobelio ar kitą premiją, žinosiu kur šį pasiekimą atšvęsti. Tačiau sostinės gyventojai - kitas reikalas. Čia savo mylimųjų galėtų eiti palepinti visi vegetarai/ės ir veganai/ės, o pirmadieniais prisijungdami prie bemėsio pirmadienio judėjimo ("meatless monday") šniūrais turėtų eiti pietų ar vakarienės visokio plauko Vilniaus japiai

Vegan verdiktas:

Maistas - 10/10
Vegan friendly - 10/10
Aptarnavimas - 9/10
Aplinka - 9/10

2017 m. sausio 27 d., penktadienis

Rūkytos ausytės

Pagalvosite - jau visai išsikraustėme iš proto su savo receptėliais?

Ne, iš proto tikrai neišsikraustėme, gal net priešingai - artėjantis pavasaris (taip, dar toli, bet juk greičiau jis nei prieš mėnesį?) įkvėpė pasinerti į labiausiai neištyrinėtus vandenis bei ieškoti pačių netikėčiausių receptų bei veg-alternatyvų.

Tikrai ne vieną kartą ir ne du teko išpažinti savo niekaip neišblėstančią meilę rūkytiems dalykams ar tiesiog dūmo skoniui ir kvapui: pradedant rūkytais prekybcentrių gaminiais (tofu ar sojos dešrelėm) ir baigiant namūdiniais kūriniais, kaip, pvz. favorite tapusi dūminė moliūgų sriuba ar dūminiai kalafijorų kotletai. Deja, tačiau bėgant dienoms ir savaitėms, artėja ne tik pavasaris, bet ir daug baisesni deadline'ai, dėl ko gaminti maistą laiko lieka nedaug. Ir dar mažiau laiko lieka receptų kūrimui. Todėl tenka pasikliauti visut visutėlę išmonę ir prigalvoti pačių didžiausių keistenybių. Su didžiausiu džiaugsmu pristatome paskutinį išradimą - rūkytas ausytes!


Pripažįstame, pats užkandis neatrodo itin apetetingai, veikiau pretenduoja į patį negražiausią KVV patiekalą per visą blog'o gyvavimo istoriją (ei, gruodžio 18 d. mums suėjo 4 metai!). Tačiau ką čia prikūrėme nustebins (gal net sukels pyktį?) visus veganus ir neveganus. 

Tie, kas bent kartą buvo kokiame prastame alaus bare ar lietuviškame restoraniūkštyje, ar bent kartą dalyvavo kokiame giminių baliuje, tikrai yra ant stalo prie alaus užkandžių matę rūkytų kiaulių ausų. 

Kadangi veganai kitaip nei tie keisti balių dalyviai yra gan padorūs žmonės ir kiaulių ausų nevalgo, specialiai jiems sukūrėme patiekalą iš nekiaulės ausų. T.y. iš auricularia auricula-judae - grybo, dar vadinamo medžio, drebučių ar (ne visai mandagiai) žydo ausimi. Jei bent kartą valgėte grybų kinų restoranuose, tikrai šį puikuolį pažįstate. Ir prekybos centruose pasaulio virtuvės skyriuose nesunkiai rasite. O radę galėsite pasigaminti rūkytų ausyčių - kaip matote, pavadinimas visiškai nemeluoja!

Reikės:

6-8 džiovintų mu-err grybų
dubenėlio šilto vandens
šaukštelio rūkytos paprikos
šaukštelio alyvuogių aliejaus
  (vietoje paprikos ir alyvuogių aliejaus tinka šaukštas dūminio aliejaus)
žiupsnio druskos
1/2 šaukštelio česnakų granulių

Paruošimas:

Grybus sudėti į indą su vandeniu ir palaikyti kol išbrinks (min. 30 minučių).
Tada "įmasažuoti" ausytes prieskoniais, aliejumi, druska, ir palaikyti kokią valandą, kad pasimarinuotų. Galima jas dar pakepti 5 minutes labai karštoje orkaitėje (tada dūmo skonis įsigers dar geriau), bet jei neturite kantrybės - valgyti iškart.

Galiu kirsti lažybų, jog jūsų veidas atrodys itin įdomiai, kai pakramsnosite šių vegan rūkytų ausų!

Skanaus!

2017 m. sausio 22 d., sekmadienis

Vegan naujienos "Maximoje"

DĖMESIO! Perspėjimas silpnų nervų veganams! Bus aptarinėjami pusgaminiai, kurie tyčia sukurti kuo panašesni į mėsą, be to, dalis jų pagaminti iš sojos.

Žinoma, galima pradėti nuo jau kliše tapusio pasakojimo, kaip aš dar atsimenu tuos laikus, kai veganiško pasirinkimo Lietuvoje nebuvo ir apie visokias dešreles tekdavo tik svajoti... Arba galima tiesiog pasidžiaugti, kad "Maxima"ir toliau plečia savo asortimentą, skirtą specialiai veganams. 

Taigi, visoje Lietuvoje trijų X'ų "Maximose" galima rasti visai nemenką dešrelių, dešrų, kumpių ir burgerių pasirinkimą. (Fotografuota Klaipėdos Akropolio "Maximoje")


Šiek tiek liūdniau, kad kai kurie iš viršutinėje lentynoje matomų produktų nėra veganiški ir turi sudėtyje kiaušinių (o taip mažai trūko iki pilnos laimės). Kainos, žinoma, veganiškos, bet šiek tiek pigiau (iki 50 centų) nei alternatyvos, randamos Veggo parduotuvėje.  


V.: Sojos steiko sudėtis tokia, kaip ir tikėtina - beveik kiekvienas ingridientas iš organinių ūkių, minimaliai visokių priedų, bet, tuo pačiu, pagailėta ir prieskonių skonis visiškai blankus, tekstūra kaip šiek kietesnio tofu, tikrai nieko ypatingo.

K.: O man patiko. Taip, skonis gan neutralus, bet kiek verta tekstūra - kai viduje tiek daug gražių skaidulų!


V.: Daržoviu burgeris, kaip matosi iš nuotraukos, buvo valgytas neteisingai, todėl galima tik prognozuoti, koks būtų skonis, suvožus bandelėmis. Pats maltinukas ganėtinai trapus, neprimena mėsos pakaitalo. Tačiau viduje galima rasti įvairių skonių stambiai smulkintų daržovių.

K.: Patiks tiems, kam patinka minkšti daržovių maltinukai. Šiek tiek sausas man pasirodė, tai būtinai reikia padažo kokio. O gal simply not my type.


V.: Šie vištienos gabaliukai - vienas labiausiai nudžiuginusių atradimų - tiek skoniu, tiek besiplėšančia skaidulomis tekstura labiausiai vištieną primenantis kada nors ragautas pakaitalas. 

K.: Man irgi labai patiko šitas reikalas! Labai puikiai įsivaizduoju tuos gabaliukus kaip pagrindinius aktorius įvairiuose patiekaluose - nuo salotų iki grilio ar a'la kebabo.



V.: "Kiaulienos" kubeliai, pažiūrėjus į pakuotę, atrodė visai nieko ypatingo - kaip eilinė sojos ar seitano dešra, pjaustyta kubeliais ir chaotiškai išsimėčiusi savo dėžutėje, kurios du trečdalius sudaro oras. Tačiau nustebino jau vien sudėtis. Pasirodo, kubeliai pagaminti ne iš sojos, o iš, pagrinde, žirnių su morkomis. Jų skonis ryškiausias iš aptariamų produktų. Dar pridėjus guminiškumą kramtant,  jie tampa įdomiausiu "Maximos" repertuaro pasirinkimu.

K.: Labai smagiai kepami jie suskrudo, viduje likdami minkšti. Labai patiko savo skoniu.


V.: Dešrelės gana standartinės, žinoma, pranoksta Sojalitos, bet yra ganėtinai neutralios.

K.: O man šios a'la Frankfurter dešrelės savo tekstūra (stangri ir nesukrentanti, gaminant) ir skoniu puikiai varžėsi su Polsojos dešrelėmis iš Veggo, nepralenkdami tik rūkytų.

Apibendrinant, naujiena, be abejo, džiugina, ypač tuo, kad pasiekė visus didesnius Lietuvos miestus, o net ir turint alternatyvų Vilniuje, vištienos ir kiaulienos kubelių įsigyti užsuksiu dar ne kartą.