2017 m. sausio 22 d., sekmadienis

Vegan naujienos "Maximoje"

DĖMESIO! Perspėjimas silpnų nervų veganams! Bus aptarinėjami pusgaminiai, kurie tyčia sukurti kuo panašesni į mėsą, be to, dalis jų pagaminti iš sojos.

Žinoma, galima pradėti nuo jau kliše tapusio pasakojimo, kaip aš dar atsimenu tuos laikus, kai veganiško pasirinkimo Lietuvoje nebuvo ir apie visokias dešreles tekdavo tik svajoti... Arba galima tiesiog pasidžiaugti, kad "Maxima"ir toliau plečia savo asortimentą, skirtą specialiai veganams. 

Taigi, visoje Lietuvoje trijų X'ų "Maximose" galima rasti visai nemenką dešrelių, dešrų, kumpių ir burgerių pasirinkimą. (Fotografuota Klaipėdos Akropolio "Maximoje")


Šiek tiek liūdniau, kad kai kurie iš viršutinėje lentynoje matomų produktų nėra veganiški ir turi sudėtyje kiaušinių (o taip mažai trūko iki pilnos laimės). Kainos, žinoma, veganiškos, bet šiek tiek pigiau (iki 50 centų) nei alternatyvos, randamos Veggo parduotuvėje.  


V.: Sojos steiko sudėtis tokia, kaip ir tikėtina - beveik kiekvienas ingridientas iš organinių ūkių, minimaliai visokių priedų, bet, tuo pačiu, pagailėta ir prieskonių skonis visiškai blankus, tekstūra kaip šiek kietesnio tofu, tikrai nieko ypatingo.

K.: O man patiko. Taip, skonis gan neutralus, bet kiek verta tekstūra - kai viduje tiek daug gražių skaidulų!


V.: Daržoviu burgeris, kaip matosi iš nuotraukos, buvo valgytas neteisingai, todėl galima tik prognozuoti, koks būtų skonis, suvožus bandelėmis. Pats maltinukas ganėtinai trapus, neprimena mėsos pakaitalo. Tačiau viduje galima rasti įvairių skonių stambiai smulkintų daržovių.

K.: Patiks tiems, kam patinka minkšti daržovių maltinukai. Šiek tiek sausas man pasirodė, tai būtinai reikia padažo kokio. O gal simply not my type.


V.: Šie vištienos gabaliukai - vienas labiausiai nudžiuginusių atradimų - tiek skoniu, tiek besiplėšančia skaidulomis tekstura labiausiai vištieną primenantis kada nors ragautas pakaitalas. 

K.: Man irgi labai patiko šitas reikalas! Labai puikiai įsivaizduoju tuos gabaliukus kaip pagrindinius aktorius įvairiuose patiekaluose - nuo salotų iki grilio ar a'la kebabo.



V.: "Kiaulienos" kubeliai, pažiūrėjus į pakuotę, atrodė visai nieko ypatingo - kaip eilinė sojos ar seitano dešra, pjaustyta kubeliais ir chaotiškai išsimėčiusi savo dėžutėje, kurios du trečdalius sudaro oras. Tačiau nustebino jau vien sudėtis. Pasirodo, kubeliai pagaminti ne iš sojos, o iš, pagrinde, žirnių su morkomis. Jų skonis ryškiausias iš aptariamų produktų. Dar pridėjus guminiškumą kramtant,  jie tampa įdomiausiu "Maximos" repertuaro pasirinkimu.

K.: Labai smagiai kepami jie suskrudo, viduje likdami minkšti. Labai patiko savo skoniu.


V.: Dešrelės gana standartinės, žinoma, pranoksta Sojalitos, bet yra ganėtinai neutralios.

K.: O man šios a'la Frankfurter dešrelės savo tekstūra (stangri ir nesukrentanti, gaminant) ir skoniu puikiai varžėsi su Polsojos dešrelėmis iš Veggo, nepralenkdami tik rūkytų.

Apibendrinant, naujiena, be abejo, džiugina, ypač tuo, kad pasiekė visus didesnius Lietuvos miestus, o net ir turint alternatyvų Vilniuje, vištienos ir kiaulienos kubelių įsigyti užsuksiu dar ne kartą.

"Ruschin" spindulinių pupuolių trapučiai


Įvairiausi duoniukai ir trapučiai jau tapo gan įprastu lietuvių maistu: ar tai būtų pusryčių sumuštiniai su avokadu (ar ne tokiais veganiškais dalykėliais), ar tai būtų priešpiečiai su kava darbe pertraukos metu, ar lengva ir skrandžio neišpučianti vakarienė. Kartais tenka matyti ir mokyklinukus, rankose nešančius ne čipsų pakuotę, o ryžių trapučių maišelį. Taip nutinka net mokslevių ekskursijose, kuriose vos įsėdus į autobusą visi ima trauktis iš kuprinių ir šlamšti sumuštinius - žiū koks vienas kitas su tokiu pačiu džiaugsmu graužia ne buterbrodą, o traputį! Džiaukitės jūs, visi sveiko maisto gerbėjai, nes šis užkandis kelią į žmonių širdis per skrandžius jau rado.

O sveiko maisto gamintojai, nors ir įvedė naujų tradicijų į mūsišką mitybą, vis nenurimsta ir prisigalvoja naujų, dar įdomesnių produktų. Vienas iš jų - spindulinių pupuolių (dar vadinamų mung pupelėmis) traškučiai, gaminami "Ruschin" firmos. Jų degustaciją, kaip ir įprasta, pradedame nuo etiketės skaitymo. Trapučiams naudotos pupuolės buvo užaugintos bioūkyje, o patys trapučiai - kepti be aliejaus, kaip nurodyta vokiškoje etiketėje, neturi riešutų poskonio (hmm, riešutų skonis gali būti blogas dalykas?..) ir yra be gliuteno, kas labai svarbu celiakija sergantiems žmonėms.

Trapučių forma primena nedideles lėkšteles, tad jie galėtų tapti ir puikiu sumuštinukų pagrindu, tačiau trapučiai nebūtų trapučiai - taisyklingos lėkštelės patrupėjo ir ant mano stalo atsidūrė šiek tiek chaotišku pavidalu. Tačiau kadangi trapučius žadėjau kirsti su avokadų užtepu, jokių bėdų tai nesukėlė. 

Pakuotėje tupi 50 gramų trapučių - atrodo labai nedaug? Bet trapučiai tokie plonyčiai ir lengvučiai, tad nedidelis svoris - joks ne rodiklis. Ragauju traputį - jo skonis švelnus ir malonus, nejaučiu kitiems trapučiams būdingo įkyraus sausumo: šis lėtai ir maloniai tirpsta burnoje, tačiau nelimpa prie gomurio. Pupuolių gerbėjai veikiausiai atpažintų traputyje pasislėpusias mung pupeles, tačiau su šiuo japonišku skanėstu nesusipažinusiems veikiausiai tektų palaužyti galvą bei likti nustebintiems iš ko tie trapučiai gi pagaminti... Trapučiai vos vos pasūdyti jūros druska, bet tą irgi sunkoka pastebėti iš pirmo kąsnelio. Todėl galima jais ne tik skaniai ir sėkmingai kabinti guacamolę, bet ir kažką saldaus, gal kokį ankstyvą rudenį pasigamintą džemą?.. Arba galima jais nekabinti ir visiškai nieko - malonus, lengvas skonis vilioja pakuotę įsimesti į krepšį ir (slapčia) trapučiais užkandžiauti darbe, universitete ar mokykloje, o mažas svoris leidžia trapučius susipakuoti ir į kelioninę kuprinę - kas gali būti geriau jei ne sveikas, lengvas ir maistingas užkandis artėjančio pavasario atostogų metu?..

Spindulinių pupuolių trapučiai "Ruschin" (50 g)

Įrašas parengtas bendradarbiaujant su parduotuvių tinklu "Livinn - Sveiki produktai".
Jų produkcijos galima įsigyti parduotuvėse arba internetu.

2017 m. sausio 19 d., ketvirtadienis

Kaip mes Lietuvoje nebeprisifalafeliaudavome...

Falafelis - Lietuvoje gerokai per vėlai atrastas ir įsimylėtas vegetariškas / veganiškas gatvės maistas. Kadaise (prieš dešimtį metų) perdžiūvusių falafelių galėjai gauti "Baltuose drambliuose", po to už įdarytas sraiges brangesnių posh-falafelių siūlė "Cafe de Paris". Po to - libanietiški restoranai, tiek Vilniuje, tiek ir Kaune. Ir štai, prieš metus Vilniuje duris atvėrus pačiai pirmai falafelinei šalyje, dabar falafelius privalo savo meniu turėti visut visi! 

"Ką valgo veganai?" jau buvo skyrę odę bulvytėms (beje, Kaune dabar jų šlamšti siūlome sidro bare "2 1/2 obuolio") ir burgeriams, dabar bandys tą patį pakartoti ir su falafeliais. Svarbiausia, kad odė nevirstų elegija!.. Taigi, falafeliavimo pirmoji dalis - trys Kauno užkandinės.

1. Liuks kebabai (Jonavos g. 1)


Užsukame čia vėlai vakare, tarp 21 ir 22 val - pats darbymetis - pilna žmonių, kas perka kebabus, kas sushi, kas kinų maistą. Taip, čia ta pati vieta, užgimusi Dainavos rajone ir siūliusi viską, kas tik įmanoma, ir labai pritinkama valgyti atsirėmus į savo VW Golf kur automobilių stovėjimo aikštelėje ir per pravirus langus klausant bumčiko. Tik dabar užaugusi, pagražėjusi ir per visą Kauną pabėrusi savo filialų.
 
Meniu matome tris skirtingus falafelių variantus: falafelis (2,5 €), falafelis arabiškoje duonoje (2,1 €), falafelis lėkštėje (3,4 €). Klausia kokio norėsim, sakom įprasto - wrap'o. Į mus kreivai pažiūri ir sako OK. Aiškinuosi apie padažus - ir visi keturi yra gaminami majonezo pagrindu. Paprašau vietoj to įdėti kečiupo.
Mūsų didelei nuostabai, gauname 15 falafelių kiniško maisto dėžutėje. Taip, viskas čia labai banalu: užsisakai falafelį, gauni falafelį. Et, o aš, niekingas Vakarų Europos bei Levanto regiono išlepintas vaikas maniau, kad falafelis by default yra sumuštinis, o visokiem iškrypėliams (kurie mėgsta stebėti ir matyti tai, ką valgo iki pat smulkiausių detalių) galima užsakinėti ir falafelį lėkštėje. Bet čia Kaunas, čia falafelis yra plikas nuogas avinžirnių bumbuliukas.

Pasidžiaugiu, jog perkam išsinešimui. Todėl namuose patobulinu savo lėkštę marinuotomis daržovėmis.

Labiausiai džiuginantis dalykas - falafelių kiekis. Jei kadaise koks neįvardintas kaunietis galėjo iš tų pačių "Liuks kebabų" nusipirkt ir sušlamšti keptą viščiuką, tai dabar reformuotas kaunietis gali čia nusipirkti ir sušlamšti lygiai tokius pačius nuogus falafelius. Tikrai, skrandį užpildo ligi viršaus ir dar daugiau. Skonis neblogas, bet toli gražu ir ne išskirtinis; patys falafeliai šviežūs (kitaip ir negali būti su tokiais lankytojų kiekiais), bet jų kepimui naudotas aliejus - ne pirmo šviežumo, tad esu nuolat palydima neaiškių skonių vaiduoklių...

Dėl visų šių dalykų, čia falafelių galima eiti gerai užbaliavojus: naktį, kada tikrai nebe skonių vaivorykštės galvoje. Arba norint priėsti daug ir pigiai.

Įvertinimas: 5/10


2. Berlin'o Bistro (Prūsų g. 4)


Viduryje pievų ir laukų, šalia garažų ir (ne)veikiančio turgaus, greta galutinės 36 autobuso stotelės tupi viena liūdna užkandinė, pasivadinusi "Berlin'o Bistro". Berlynas man patinka, labai patinka, nes jame patys pačiausi falafeliai, veganai turi melejoną vietų kur eiti paskanauti įvairiausio maisto, ir gali gauti to nuostabaus dalyko, vadinamo Club-Mate ar bent jau visokių skanių hipsteriškų limonadų.

Nors šios užkandinės pažibos - dešrelės, o taip pat ir kebabai, bet kad pateisintų savo vardą, neišvengiamai meniu atsirado ir falafeliai. Beje, čia išsiruošiau suviliota nuolaidų - iki tol buvau prigąsdinta, kad maistas ten prastas ir vietoje dicpics telefonu apdovanota ne itin padoriomis riebių padegusių bulvyčių nuotraukomis. Keršydama pagrasinau, jog vat nueisiu ir suvalgysiu ten falafelių, už ką manęs laukė atpildas su dešrelių nuotraukomis.

Nepasidavusi spaudimui, sėdau į tą patį autobusą ir nukeliavau įsitikinti kas yra kas "Berlin'o Bistro". Galbūt dėl šalčio, galbūt dėl keistos vietos (kuri net ir vietinei chebrai iš rajono nėra baisiai patogiai pasiekiama) čia buvo tuštoka, ir pati užeiga ne visai pateisina pavadinimą: Berlynietiškas bistro turėtų būti labiau nutrintas ir mažiau švarus. Meniu tupėjo jau nužiūrėtas falafelis su pita (3 €), o ant kasos maivėsi išrikiuoti Fritz-Kola limonadai (2 €), atsveriantys švarą ir tvarką bei užtvirtinantys berlyniškumą. Užsakau falafelį ir rabarbarų limonadą, pasirenku vienintelį nemajonezinį, t.y. aštrų padažą, sėdu prie staliuko ir cekavinu kaip tepa pitą padažu, krauna daržoves, po truputį ima bėgti seilė...

Ir įsivaizduokite, mano didžiai nuostabai, gaunu tai, ką ir užsakau - falafelius su pita. T.y. 4 falafelius lėkštėje, padažo indelį ir pusę pitos. Ir vėl jokių daržovių. Ta pita, į kurią aš taip godžiai žiūrėjau, buvo skirta ne man... Tyliai keikiuosi galvoje - kas čia dabar darosi? Ir fantazuoju, kaip koks užkietėjęs mėsėdis nueina į kavinę, užsako karbonadą ar kotletą ir gauna mėsos gabalą, vieną, liūdną lėkštėje, be jokio nupezusio pomidoro, be bulvių košės ir net be šviežių kopūstų salotų. Nebūtų labai laimingas tas žmogelis, kad ir kaip jis tą mėsą mėgtų - taip plikai valgyti yra tiesiog sprangu, todėl niekaip nesuprantu, kaip kažkas gali sugalvoti sausus falafelius pateikti su sausa pita... Pasidžiaugiu, jog turiu limonado ir kimbu į maistą.

Falafeliai visai neblogi - minkšti, švelnūs, puikios tekstūros. Padažas - dar puikesnis, paruoštas iš pomidorų tyrės, todėl sodrus ir tirštas, su maloniai liežuvį pakutenančiu aštrumu ir gomurį pamaloninančiomis prieskoninėmis žolelėmis. Pita stora ir puri kaip sunkus lietaus debesis, dėl to labiau primena itališką, ne arabišką duoną. O gal turkišką? Kas be ko, tai tikrai ne minusas, o pliusas. Skani duona visada pradžiugina. Ištepu pitą padažu, prikemšu falafelių ir užgerdama limonadu suvalgau viską iki galo. Uf!

Tada prieš išeidama dar sykį pažiūriu į meniu - gal čia salotas (1 €) vis dėlto reikėjo užsakyti atskirai? Bet vis tiek, tai antras kartas gyvenime, kuomet užsakius falafelius, gavau tik falafelius su lygiai nuliu daržovių, tad lieku prie nuomonės, jog ne aš čia išprotėjau, o maisto tiekėjai - arba nesuvokia ką daro, arba labai gudriai lupikauja. Vis dėlto čia valgyti sugrįžčiau, tik užsakinėčiau kartu ir salotų, dėl ko falafelio kaina išaugtų iki 4 €, o tai, mano kuklia nuomone, šiuo atveju jau yra truputį per daug.


Vertinimas: 7/10 


3. Ridikas (M. K. Čiurlionio g. 16) 


Kol hipsteriai budina Vilniaus stoties rajoną, Kaune tą daro vegetarai ir veganai. Todėl žinią, jog veganiška užkandinė atsidaro tiesiog stoties perone, sutikau labai džiugiai: čia galės apsipatenkinti kelių rūšių fetišistai - ir tie, kurie mėgsta veganišką maistą, ir tie, kuriems patinka traukiniai. O tokiems iškrypėliams kaip aš (t.y. mėgstantiems ir traukinius, ir vegan maistą) "Ridikas" - tikras nešvankiausių svajonių išsipildymas.

Čia užsukome pačią pirmą darbo dieną. Lauke jokių iškabų nematyti, tad tiems, katrie nežinojo apie atidarymą, rasti užkandinę (o gal tiksliau suvokti, jog čia yra maisto) gali būti sunkoka. Bet gal tai laikina ir greitu metu ridikėliai bus geriau pastebimi. Reikia tikėtis!

Viduje buvo tuštoka; nors pietavome apie 15 val., sakė, nuo 12 val. lankytojų daug nebuvo. Gal visi sugužės po darbų, kai gros muzika?.. Dar sykį, reikia tikėtis! Užkandinė nedidelė ir paprasta, vidus iškaltas upcyclintomis lentomis, šviestuvai sukonstruoti iš kokoso riešuto kevalų, lentynos - iš senų stalčių. Tad ko jau ko, bet ekologijos čia tikrai netrūksta. Didelis pliusas už tai. Mano suvalgovas džiaugiasi, kad užkandinėje nėra jokių užknisančių pop-interjero detalių. Už ką irgi didelis pliusas - lygiai taip pat negaliu pakęsti kvailų motyvacinių frazių ant visokių eko-hipster kavinių/šėryklų sienų. Vietoje to pastabi akis pastebės kuklių keliones menančių atributų. O nepastabi akis nepastebės nieko.

Meniu randame falafelių ir karštų gėrimų, ant prekystalio gundo, bet nesugundo saldumynai. Užsisakome suktinį su burokiniu falafeliu (3,9 €) bei tradicinių falafelių lėkštę (3,9 €); likęs variantas - falafeliai su saldžia bulve ir razinomis - nesugundo, nes razinų tiesiog negaliu pakęsti! Prie pietų užsakėm kavos su avižų pienu (1,9 €) ir matės (2 €). 


Burokinis suktinis buvo tiesiog puikus. Šviežias, minkštas, drėgnas, neriebus, tolygiai pašilęs (nėra nieko bjauriau už šlapią ir šaltą duoną - čia tos bėdos nėra!). Skonis, tiesa, labai labai švelnus, todėl mano suvalgovas bamba, kad galėtų būti galimybė greta gauti harisos padažo, o aš sakau, kad tebūnie kaip yra, tad falafelius galės graužti ir visokie vaikai, ir nuobodylos, nevartojantys prieskonių ir nekenčiantys aštraus maisto. Nors... marinuoto jelapeno tikrai mielai užkąsčiau greta su šiuo suktinuku!


Falafeliai lėkštėje, žinoma, suktinukui neprilygo: buvo kiek sausesni ir traškesni (nors tai čia nebuvo minusas - traškumo ir sausumo pojūtį suteikė plonoki ir gerai apskrudę falafelio krašteliai). Abu padažai itin švelnus, kaip ir humusas. Greta falafelių tupėjo ir lėkštė su daržovių salotomis. Visos šviežutėlės, kuo džiaugiuosi - tikrai nedaug kur pasistengia pateikti šviežių lapų tiems erzinantiems veganams. O kaip skaitėte aukščiau - kai kur prie falafelio neduoda nieko... Tiesa, į šį komplektą truputį trūko šviežios šiltos duonos - falafeliai baigėsi anksčiau nei humusas, salotos ir padažai, todėl mielai humusas išsikabliuotų šiltos pitos ar kitos duonelės gabalėliu. 

Labiausiai mano suvalgovas džiaugėsi... skania kava - sakė, gers jos dar sykį keliaudamas iš/į darbą; aš džiaugiausi mate, kurią pro šiaudelį gurkšnojau iš kokoso kevalo. Proporcijos ne visai argentinietiškos, tačiau 1/2 matės gėrimo džiaugsmo išpildo pasiūlymas papildyti "puodelį" karštu vandeniu. Tokiu atveju čia galima visai ilgoookai užsisėdėti. O dabar belieka svajoji, kad meniu pasipildytu kokiu pižonišku limonadu (pvz. "Vostok"), ir šiltuoju metų laiku lauke atsirastų staliukai, prie kurių traukinio laukimas taptų maloniu, labai maloniu reikalu.

Vertinimas: 9/10

Laukite tęsinio!

Anksčiau falafelius ragavom:
Vilnius, Elite cafe & shawarma
Vilnius, Zatar
Kaunas, Iberia

2017 m. sausio 13 d., penktadienis

Vegevėdarėliai

Nėra nieko neįmanomo - tariau sau vieną dieną - ir nupėdinau į virtuvę gaminti... veganiškų vėdarų!

Kas nepamena vaikystės, kai į dvokiančias žarnas tetos kimšdavo bulvių masę, suraitydavo iš jų kringelį ir čirškindavo orkaitėje, po namus paskleisdamos įsimintiną kvapą. Jei gyvenate sovietiniame devynaukščiame name, kertu lažybų, kad karts nuo karto tuo įsimintinu kvapu jus apdovanoja ir kaimynai...

Turiu prisipažinti, kad dešra - ne kaip patiekalas, o maisto paruošimas/pateikimas - man labai patinka. Sojos dešrelės, rūkytos seitano dešros, žirnių miltų "šlapenka" - valgysiu viską. Gaila, kad veganiškas/vegetariškas dešras reikia kimšti į plastiką... O kaip su kitokiom dešrom, t.y. bulviniais vėdarais? Pats žiemos įkarštis, pats bulvių valgymo sezono pikas! Jei galima pergudrauti pačius gudriausius ir iš augalinių produktų sukurti "krevetes" ar "viščiukus", gal galima sukurpti ir "žarnas"?..

Ilgai neerzinsiu ir išduosiu atsakymą - taip! 

Bet... kaip?

Laimei, iš savo klajonių sykį parsivežiau ir į spintelės tamsų kampą užkišau sojos plėvių. Karts nuo karto jų atsiranda ir Lietuvos vegeshopuose. Štai jums ir augalinės "žarnos"! Ir jos kitaip nei tos, kuriose kaupiasi gyvūnų kakučiai, neturi to įstabaus nosį riečiančio kvapo! Valio!

Išsprendus didžiausią vegevėdarų bėdą, raitomės rankoves ir kimbam į darbą.


Reikės (2 porcijoms):

4 sojos plėvių
1 kg bulvių tarkio
pagal skonį druskos, pipirų, krapų
1/2 šaukštelio rūkytos paprikos
aliejaus

Paruošimas:

Užmerkti sojos plėves vandenyje ir palaikyti porą trejetą valandų kol išbrinks.
Žinoma, sojos plėvės - ne žarnos, tad vegevėdarai savo išvaizda labiau primins skilandį. Bet ką jau čia!
Bulvių tarkį pagardinkite prieskoniais. Galite įdėti ir kapotų svogūnų ar sojos faršo.
Imate sojos plėvę ir jos galą užrišate siūlu. Ir į gautą "maišelį" krečiate bulvių tarkį. Palikite plėvės tiek, kad galėtumėte "maišelį" užsukti ir sutvirtinti galą dantų krapštuku. Tą patį pakartokite su likusiomis sojos plėvėmis.
Įkaitinkite orkaitę iki 170°C.
Kepimo indan šliūkštelkite aliejaus ir patupdykite ten savo vegevėdarėlius. Dar apšlakstykite juos aliejumi, pabarstykite rūkyta paprika ir pašaukite orkaitėn kepti.
Kepkite apie 40 minučių, pateikite kiek praaušusius su augalinės grietinėlės padažu.

Skanaus!


2017 m. sausio 7 d., šeštadienis

Vapiano degustavimas

Visų pirma, smagu jau vien tai, kad "Vapiano" patys pasikvietė mus (vegan.lt ir kavalgoveganai.lt) išragauti jų naujojo meniu - sausio ir vasario mėnesių Ypatingųjų. Apie juos čia ir rašysime, o bendrai galima pasakyti tik tai, kad man šiek tiek gaila, kad šios vietos nesugalvojau atrasti anksčiau. Tai yra pastų ir picų restoranas, įsikūręs p.c. "Europa".

Tas ypatingasis meniu - labai vegan friendly. Iš 8 patiekalų 5 (daugiau nei pusė) yra augaliniai. Būtent veganiškos yra siūloma sriuba ir abejos salotos bei desertas. Su karštais kiek kukliau - tik 1 iš 4 yra vegan. Kalbant apie nuolatinį meniu, administratorė džiaugiasi, jog viskas pas juos gali būti užsakoma vegetariškai ir net veganiškai - sako, kad restoranas yra labai lankstus ir maistą gali pritaikyti prie lankytojo. Yra veganiškas ženklinimas.

Taigi. Ypatingieji.


Lęšių sriuba (3,7 €) - "šilta žiemiška raudonųjų lęšių sriuba". Ir ji tikrai šildanti, nes labai švelnaus ir smagaus aštrumo - tobulo man, aštraus maisto prisibijančiai. Tobulas aštrumas gaunasi, pasirodo, nenaudojant aitriųjų paprikų miltelių, bet naudojant truputėlį pačios aitriosios paprikos, kuri dedama pačioje pabaigoje. Lęšiai, morkos ir svogūnai supjaustyti smulkiai, tad labai patiks, mėgstantiems trintas sriubas. Norėtųsi nebent daugiau žalumynų iki tobulumo (visada jų norisi, o ypač žiemą!), nes pasigendu minėtų kalendrų.

Salotos (5,9 €) abi yra vegetariškos ir gali būti veganiškos. Smagiausia tai, kad gyvūnų pieno sūriai yra ne tiesiog nededami, kas paprastai būna, bet pakeičiami ant grotelių keptu tofu. Geras žingsnis!


Salotos su bolivinėmis balandomis yra gaivios ir skanios. Kynva (bolivinė balanda) visada gerai salotose, jei skaniai paruošta, bet ji nieko ypatingo, o štai nustebina padažas - klevų sirupo ir garstyčių - bei visiškai neatpažįstami ropiniai kopūstai. Jie yra visiškai puiki pora su šiuo padažu ir aš pažadu sau, kad nuo šiol valgysiu daugiau ropinių daržovių. Juk tai viena puikiausių, sveikiausių ir pigiausių vietinių sezoninių (žiemos) daržovių. Priminkit man, kodėl mes apie jas pamirštam?


Salotos su įvairiaspalvėmis daržovėmis nustelbia net anas salotas. Visų pirma dėmesį patraukia spalvos - ryškiaspalvės žaliai bordo-oranžinės salotos smagiai nuteikia per tokius speigus ir amžinąjį įšalą. Orkaitėj skrudintos saldžiosios bulvės yra kūl, pankoliai salotose yra labai įdomu ir netikėta, bet labiausiai nurauna stogą ant grotelių kepti (minkštučiai!) burokėliai, prisigėrę nerealaus šitų salotų šaltalankių (!) padažo. Vienos geriausių salotų gyvenime. Tikrai grįšiu vien dėl jų.


Makaronai su trintais avokadais (6,5 €) šiek tiek nuvilia. Švelnaus skonio, net visai neutralūs. Arba kitaip pasakius - nieko ypatingo. Tiesiog makaronai - tokie, kokių jūs galėtumėte patys nesunkiai pasidaryti namie (tik tiek, kad šie yra gaminti vietoje ir šviežūs). Na, juos rinkčiausi vietoj aprašytų salotų nebent dėl sotumo, kurio jie šiek tiek daugiau priduoda. Kita vertus, jei įmanoma būtų jiems įkvėpti daugiau gyvybės prieskoniais ar padažu (man jie sausoki), būtų išsyk daug skaniau. Bet gal toks užmanymas - neutraliai ir švelniai.


Ir desertui ryžių pudingas su migdolų pienu (3,5 €). Jei jums patinka ryžiai ir jūs dar niekada nesate ragavę ryžių pudingo - didelė tikimybė, kad jums patiks. Man patiko. Jis - ganėtinai švelnus ir ne per saldus. Ryžių pudingas paskanintas ananasais ir papuoštas karamelizuotomis moliūgų sėklomis. Dar truputėlį daugiau saldumo mane būtų galbūt dar labiau pradžiuginę, bet oh well, toks desertas paįvairinimui nuo veganams jau įprastų keksiukų ir pyragų yra visai neblogai.

Sunku įvertinti aptarnavimą, kadangi lankėmės nekasdienėmis aplinkybėmis, tačiau papildomas administratorės dėmesys ir susidomėjimas veganais atrodė labai geras ženklas.

Jei užsuksit ir patiks, būtų smagu, jei parašytumėt kokį atsiliepimą dėl vegan patiekalų, nes atrodo, kad jiems tai svarbu.

Veganų verdiktas:

Maistas - 9/10
Vegan friendly - 8/10
Aptarnavimas - 10/10
Aplinka - 10/10

2016 m. gruodžio 30 d., penktadienis

"KingWinn" - kol kas dar tikrai ne "win"

Visai neseniai Kaune atsidarė vaflinė, pasivadinusi "Kingwinn" (Vilniaus g. 15). Dar prieš atsidarymą ji erzino savo facebook'o sekėjus apetetingomis vaflių nuotraukomis, o svarbiausia, žadėjo ir veganiškų vaflių!

Todėl nuvaikius tinginį ir radus progą, teko čia apsilankyti ir išmėginti tuos vaflius - visgi veganiški vafliai nėra dažnas ir lengvai aptinkamas reikalas. Vaflius ragauti padėjo pieno produktų nevartojanti ir Belgijoje dažnai besisvečiuojanti draugė - tikrai patikimas teisėjo pagalbininkas!

Vaflinė (užkandinė?) nedidelė, viduje stovi keli stalai ir garsiai pliekia muzika. Nesu didelė gerbėja triukšmingų vietų, ypač tada, kai susitikimo tikslas - pasišnekučiuoti. Prisėdus prie staliuko pašnekesiui, darbuotojos muziką net pagarsina. Aišku, nėra čia ko šnekėtis, gi valgyt reikia ateit, o ne socializuotis!

Vaflius galima susikomplektuoti pagal savo pomėgius arba rinktis iš poros įrėmintų dienos pasiūlymų (dėl to spėju, kad pasiūlymai tikrai ne dienos, o ilgesnio periodo). Kadangi dienos pasiūlymai pigesni, renkamės iš jų. Draugė užsisako saldų veganišką vaflį su obuolių tyre, džiovintomis spanguolėmis, kiviais ir veganiškais ledais. Ledų likę tik obuolinis šerbetas. Tad nenorėdama obuolių su obuoliais, užsisakau vaflį-sumuštinį su salotomis, vegan sūriu, alyvuogėmis ir džiovintais pomidorais. Imame mažas porcijas, t.y. 1 vaflį. Didelė porcija - 2 vafliai (ir iš pažiūros tas pats kiekis priedų kaip ant mažosios - bent kažką tokio mačiau ant kaimynų staliuko, ups...). Gaila, bet kainų nebepamenu... Saldus vaflis buvo pigesnis, trys su kapeikom. Sūrusis kainavo keturis su kapeikom. Gaminama čia ir kava su augaliniu pienu, cappuccino kainavo 1,7 €. 


Pirmiau staliuką pasiekė draugės vaflis. Jį nužiūrėjau, piktai pašnairavau į tą kietą kivio kotelį, o tada supratau kad ne tik matau, ko nereikia, bet ir nematau to, ko reikia: ant vaflio trūko ledų. Parodžius šitą bėdą bėdelę, darbuotojos ją greit ištaisė, o draugė ėmė kirsti vaflį. Tik jos veidas neatrodė labai laimingas - nors obuolių šerbetą išgyrė ir sakė, kad jis pats geriausias, kokį tik teko valgyti Lietuvoje (o tai tikrai rimtas komplimentas, nes skanaus šerbeto Lietuvoje tikrai nesu valgiusi), bet pats vaflis... paklausiau, ar panašus į tuos, katruos jai teko ragauti Belgijoje - atsakymas neigiamas. Gal dėl to kad vaflis veganiškas?.. Ragauju gabaliuką ir aš - tikrai kažkas ne taip... Įpusėjus vaflį (o man saviškio dar nesulaukus), paaiškėjo ir antra bėda bėdelė - tik daug rimtesnė - vaflio viduje - žalia tešla. Štai kame replės ir tas keistumas... kadangi nesam kokios žaliavalgės, jog žalius vaflius graužtumėm, grąžinam jį atgal (čia reikia pagirti darbuotojas - patirti nemalonumai kompensuojami ledais, o po kiek laiko, draugė sulaukia ir tinkamai iškepto skanaus vaflio, valio!).


O aš sulaukiu ir saviškio sūriojo. Em... ne visai. Vaflio skonis lygiai toks pat, kaip ir saldžiojo. Saldus. Minkštas. Purus. Skiriasi tik tai, kas ant jo pabarstyta. Bet OK, per daug tas saldumas nesipyksta su sumuštinio viršumi. Tik tiek, kad kaip veganė ir ne žoliavalgė nebuvau per daug patenkinta proporcijomis - dauuuug salotų ir mažai visa ko kito. Alyvuogių viduje - neaišku kas, mat jos įdarytos kažkuo oranžiniu. Negana to, įdaras želė konsistencijos, tad kyla daug klaustukų ar jis vegan. Alyvuogę ragauja neveganė draugė, bet nustatyti kas per daiktas viduje - nepavyksta. Krapštau įdarą lauk, ir jau tingiu dar kartą kreiptis į darbuotojas ir aiškintis kaip čia kas ką. Tiek to. Visgi socializuotis, o ne valgyti čia atėjome. Paįdomauti ir pirmą kartą gyvenime suvalgyti belgišką veganišką vaflį tikrai buvo įdomu. Bet ar grįžčiau čia dar sykį - kol kas nežinia. Nebent paragauti saldų vaflį su smagesniu combo, pvz. braškėmis ir mėlynėmis?.. Gal taip kada ir padarysiu, kai bus šilčiau lauke. Kodėl?..

Įsitaisius prie staliuko staiga mums socializuotis tampa sunku: pasirodo, užkandinėje įgyvendinama praktika, kurią puikiai pažįstu iš savo tyrimų - prieš kokį 80-90 metų Kauno fabrikuose būta problemų su ventiliacija, todėl kai kur vasarą vietoje ventiliatorių būdavo atidaromi visi langai ir durys, paleidžiant per dirbtuves skersvėjį, kad šios prasivėdintų. Prabėgo beveik šimtmetis, o praktikos ir nepasikeitė: veikiausiai ventiliacijos trūksta ir "KingWinn" (nors toks įspūdis nesusidarė), mat man įpusėjus savo vaflį, buvo iki galo atidarytos lauko durys ir priremtos su kėde - kad prasivėdintų. Grynas ir vėsus gruodžio oras skverbėsi į užkandinę, šaltu žvarbiu vėjeliu kutendamas mano nugarą ir sopančius kelius. Spėkite, ar buvo smagu?..

Bet labiausiai nepatikęs dalykas buvo ne "ventiliacija", o anti-ekologija, ar kaip gi tą dar pavadinti?.. Toli gražu negyvenu pagal zero-waste ideologiją (nors rūšiuoju atliekas ir vengiu bereikalingo plastiko, upcyclinu įvairias pakuotes ir t.t. ir pan.), todėl ekologiniai traukuliai ištinka tikrai retai. Tačiau vėlgi buvau nustebinta užkandinės sprendimais. Taip, greitmaistis yra greitmaistis, o indų plovimas prie greitumo nesiderina. Bet kuomet visi karšti gėrimai net sėdint viduje pilstomi į vienkartinius puodelius, vaflis pateikiamas ant popierinės lėkštės, į kurią patiestas popierius su logotipu, duodami įrankiai - vienkartinės plastikinės šakutės, tai nori nenori pradeda trūkčioti kairioji akis. Greita, paprasta, pigu, bet šioji kombinacija tolygi dideliam ir aukštai iškeltam viduriniam pirštui, nukreiptam į ekosistemą. Jei eičiau čia valgyti dar sykį, atsineščiau savo puodelį. Ir savo šakutę - pastarąją ne tik dėl ekologijos. Pateikti vienkartiniai įrankiai "per silpni" ir vaflio nei papjauna, nei pasmeigia. Laimei, nelūžta "padaliai", bet ir be to valgymas tampa panašiu į kokio vakarėlio žaidimą...

Taip, užkandinė dar labai jauna, tad gal daug ką galima nurašyti "nesklandžiai pradžiai". Tad reiks sulaukti pavasario ir bandyti "KingWinn" dar kartą.

Veganų verdiktas:
Maistas - 7/10
Vegan friendly - 7/10
Aptarnavimas - 10/10
Aplinka - 6/10

2016 m. gruodžio 22 d., ketvirtadienis

Kas naujo Vilniuje ir Kaune?

Visada galvojau, jog veganizmui tapus mainstream'u, pirmiausiai atsiras daug namų gamybos tofu. Ir didelei mano nuostabai, iš vegan basic produktų (apie visokias sojos dešras ir pan. nekalbu) anksčiau atsirado... tempeh!

Pirmą kartą tempeh paragavau atvežtos iš Lenkijos ar Čekijos, nešviežios, marinuotos ar rūkytos, ir skonis pasirodė esąs bjaurus, tikrai bjaurus. Tad Lietuvoje tempeh nebuvo - ir netrūko. 

Gyvenant Amsterdame, kur iš prekybos centro kinų kvartale ėsdavau įvairiausią tofu ir kitus įdomius produktus, pardavinėjo ir šviežią tempeh. Puskilogramis kainavo apie 1,5 €, tad nutariau suteikti jai dar vieną šansą. Ir ką jūs sau galvojate - šviežia tempeh nė kiek nepanaši į tą, kurią ragavau pirmąjį kartą. O grįžus į Lietuvą, tempeh tapo ta viliojančia egzotika, kurios praktiškai niekur neįmanoma gauti - belieka tik svajoti, svajoti... 


Ir štai vieną gražią dieną (nors veikiau negražią - jau buvo ruduo) pamatau, jog čia, Lietuvoje atsirado namų gamybos tikros šviežios tempeh! Ji užvadinta Preston's tempeh ir gaminama Vilniuje. Įsigyti galima sostinėje, bet galima tartis dėl atvežimo ir į Kauną bei Klaipėdą. Pakuotė, žinoma, ne tokia didelė ir ne tokia pigi kaip Olandijoje (250 g kainuoja 2 €), bet oooo vaikyti! Pati pačiausia ir pati puikiausia! 

Pamarinavus tempeh su aštriu parduotuviniu marinatu galima ją pakepinti keptuvėje ar orkaitėje bei taip nustebinti ir sojos nemėgstančius žmones: tempeh tekstūra daug malonesnė, ne tokia "kempiniška" kaip sojos kubelių. O dar visos gerosios šio produkto savybės!

Daržovių ir tempeh iešmeliai

Antrasis džiaugsmas - papilnėjusios prekybcentrių lentynos! Maximose atsirado daugiau vegan produktų - Sojade desertų, jogurtų, augalinių pienų, Joya graikiško jogurto (nors taip ir nesupratau kuo jis skiriasi nuo kitų augalinių jogurtų) bei kavos skonio deserto. O dar sklando gandai, kad pačiose didžiausiose parduotuvėse (XXX) yra ir įmantresnio augalinio fast food'o. Šnipai atsiuntė toliau esančią nuotrauką. Aišku, gal ir ne pati geriausia mintis sudėti sojos produktus prie dešrų (nes man nešautų į galvą jų ten ieškoti), bet ką jau padarysi...

Maximos lentyna. Nuotraukos autoriai ir keliai nežinomi.

O trečiasis nudžiuginęs reikalas nutiko Kaune. Jau kuris laikas turiu įtarimą, jog dešinysis Nėries krantas pamažėle taps įdomiausia ir spalvingiausia miesto dalimi: kuriasi čia studentai iš užsienių, nemažai ir lieka gyventi Lietuvoje. Studentus iš LSMU sėkmingai maitina puiki kinų užkandinė, ir jau kuris laikas akis vis traukė nedidelė iškaba apie indišką maistą Jurbarko g., tad pagaliau atsirado galimybė nepatingėti ir pažiūrėti - kas gi ten per maistas?

"Tuk tuk Indija" slepiasi čia, Jurbarko g. 23
Sprendimas labai netradiciškas, tačiau nepaprastai gudrus: seną maisto ir alkoholio (gerai, gerai, labiau alkoholio...) parduotuvę nupirko naujas savininkas (jei gerai supratau, pakistanietis, puikiai kalbantis lietuviškai), ir be to pačio alkoholio (kuris, deja, veikiausiai ir yra populiariausia prekė) prekiauja indišku maistu, ką ir sako "Tuk Tuk Indija" iškaba. Kaunas virsta Europos miestu! Dar sykį po 90 metų! Ir ne dėl pačios parduotuvės istorijos, o dėl to, ką galima rasti jos lentynose: daugybę prieskonių, kokybiškų ryžių, ankštinių, užkandžių, padažų ir fast food'o. Dauguma maisto yra vegan! Net ir greitai paruošiami desertai bei vaisių želė veganiški. Yra ir žymių (bet mūsuose dar nežinomų) aštrių traškučių, avinžirnių, bananų čipsų. Pažiūrėkite patys, nufotografavau vos kelias lentynas:

Prieskoniai ir saldumynai
Veganiškas greitmaistis!!!

Daugiau prieskonių, lęšių, pupelių, avinžirnių ir kito džiaugsmo.

Tai štai, teks apsilankyti Slabotkėj gerooookai dažniau, kiek visokių išragautinų gėrybių! Net ir ybiškių bei marinuotų mangų yra, dėl ko paliksiu skaitytojus varvinti seilę su šia gražia daina: