2017 m. rugpjūčio 5 d., šeštadienis

Pica su voveraitėmis

Žinote, kuo gi man patinka antroji vasaros pusė? Ogi tuo, jog daržai lūžta nuo gėrybių, o miškai - nuo grybų! Lietingi orai nebuvo palankūs augti moliūgams, tad šaltuoju metų laiku teks rečiau valgyti moliūgų pyragus, tačiau lietų mėgstantys grybai orais džiaugiasi ir dygsta kuo puikiausiai.

Iš miško parsivežus šviežutėlių skanių grybų svarsčiau kaip įdomiau juos pasiruošti. Voveraitės su bulvėmis jau taip nusibodę... Todėl sumąsčiau, jog reikia jas paversti picos dalimi. Iš karto buvo aišku, kad su įprastais reikalais kaip, pvz. marinaros padažas, voveraitės greičiausiai nesusidraugaus. Todėl teko ieškoti geresnių sprendimų kaip gi susikonstruoti picą su voveraitėmis. Ir jie buvo atrasti!

Tiesa, reikia pažymėti, kad dėl mano (per) didelės meilės alyvuogių aliejui, jo nepagailėjau, todėl picos krašteliai neapskrudo. Aišku, jei turite tokius pat jausmus šiam nuostabiam alyvuogių reikalui, nesiūlysiu jo naudoti mažiau. Bet jei norite traškaus picos pado, nesekite mano (blogu?) pavyzdžiu ir leiskite krašteliams apskrusti.

Picos padą pasigaminti moka turbūt kiekvienas (tiek plonapadės, tiek storapadės), o tinginiai ar skubantys gali naudoti jau paruoštus padus. Todėl čia tik papasakosiu ką dėti ant to pado, kad paskui tektų džiaugtis atradus naują voveraičių valgymo būdą.


Reikės:

stiklinės šviežių voveraičių
5 džiovintų pomidorų
2-3 skiltelių česnako
gabalėlio vegan parmezano*
šlakelio alyvuogių aliejaus
raudonėlių ir čiobrelių

Paruošimas:

1. Nuvalykite voveraites ir šiukštu nepalikite jų mirkti vandenyje! Didesnes voveraites perpjaukite į kelias dalis.
2. Supjaustykite česnaką plonomis riekelėmis.
3. Supjaustykite smulkėliau džiovinto pomidoro gabalėlius.
4. Keptuvėn šliūkštelkite alyvuogių aliejaus ir jame pakepinkite česnako riekeles, kol jos apskrus ir virs traškučiais. Ištraukite jas iš aliejaus ir leiskite ataušti. Tame pačiame aliejuje trumpai (minutę ar dvi) pakepinkite voveraites, kad jos prarastų dalį vandens.
5. Sutarkuokite vegan sūrį stambia tarka.
6. Patepkite picos padą alyvuogių aliejumi, pabarstykite prieskoninėmis žolelėmis ir vegan sūriu.
7. Išdėliokite ant picos česnako traškučius, džiovintus pomidorus ir voveraites.
8. Pašaukite picą kepti į orkaitę ar krosnelę. Universalaus kepimo laiko nėra - maniškėje konvekcinėje krosnelėje pica iškepa per 7 (jei padas parduotuvinis) - 15 (jei padas namų gamybos) minučių. Turbūt taip pat gerai pažįstate ir savo orkaitę; o jei nepažįstate, tai, kad pica iškepusi, pasufleruos jos apskrudę krašteliai (nebent padarysite tokią pačią alyvuogių aliejaus nuodėmę kaip aš) ir gražiai išsilydęs sūris.

Skanaukite iškepusią picą - ji gan neįprasta, bet tikrai laaaabai skani. Bent jau man ji nuo šiol bus viena mėgstamiausiųjų!


* Primygtinai siūlau nenaudoti "Violife" picos "sūrių", nes jie dažniausiai picas tik sugadina... Geriau rinkitės brangesnį vegan-parmezaną ar gabenkitės įvairesnių sūrių iš užsienio. Šiai picai naudojau UK pirktą "Hard italian style" sūrį.

2017 m. liepos 31 d., pirmadienis

Portugališki skanėstai ir kiti malonumai

Ech, vasara ir atostogos yra geras dalykas: beveik apie nieką nereikia galvoti - nei apie darbus, nei apie gyvenimo planus, nei užsiimti namų ruošos darbais; viso labo tik mėgautis laisvu laiku ir maitinimo įstaigų siūlomais skanėstais.

Dar geriau, kai tą galima daryti ne Lietuvoje, kurioje, kaip byloja vardas, lietūs (per) dažnai lyja, o kur nors piečiau, kur galima dienų dienas džiaugtis saule ir giedru dangumi. Pavyzdžiui, Portugalijoje. Tad jūsų dėmesiui - didelis pasakojimas apie tai, kuo gi dar veganai gali pasidžiaugti Europos pakrašty.

Lietuvoje kainos sušoko į neregėtas aukštumas, todėl dažnai keliaujant svetur norom nenorom krypsta dėmesys į nelietuviškas kainas. Dažnai jos būna mažesnės už mūsiškas, tačiau Portugalijos prekybos centruose kainos smarkiai nesiskyrė. Na, tik pasidžiaugiau sojos pienu už 1 eurą. Iš kitos pusės, maitinimo įstaigų kainos buvo tokios draugiškos, kad maisto per atostogas gamintis taip ir neteko - lepinomės tuo, ką galėjome rasti keliuose miesteliuose ir miestuose.

Pirmoji stotelė buvo Algarvės regione, Atlanto vandenyno pakrantėje įsikūrusiame Albufeiros kurortiniame mieste. Kaip ir lietuviški kurortai, taip ir portugališki per daug veganais nesirūpina, o ir šiaip Portugalijos virtuvė garsėja mėsos ir žuvies patiekalais. Tačiau daugiau pasivaikščiojus ir paieškojus, atrasti įmanoma visko. Tik svarbiausia turėti galvoje, kad visai kaip ir kaimynai ispanai, portugalai taip pat turi siestą, ir tarp 14 ir 18 val. rasti kur pavalgyti (juo labiau - veganiškai) yra sunku. Labai sunku. Bet įmanoma. 



Pirmą viešnagės dieną būtent TAI ir nutiko: netyčia susiplanavome dieną nepasidomėję maitinimo įstaigų valandomis, o po to gurgiančiais pilvais ieškojome dirbančių užkandinių ir restoranų. Laimei, vieną visiškai netyčiomis pavyko rasti - durų siestos metu nebuvo užvėrusi užkandinė "Móvel 1", kurioje prisėdome falafelių.



Nebepamenu, kiek ten tas falafelis kainavo (tikrai ne daugiau 5 €, gal 4,5?), beeet buvo paruoštas su šokiais ir dainomis. Pitoje tupėjo šviežios daržovės ir net 8 (!!!) avinžirnių kukuliai: šviežučiai, minkštučiai, neriebūs, pats tas. Geriau užklysti turbūt ir negalėjome.

Daržovių pakora restorane "Indian nights" (3 €)

Užtad sekančius pietus suplanavome taip, kad jie virstų vakariene, t.y. būtų valgomi jau po siestos. Kadangi per atostogas tinginiauti tiesiog būtina, užsukome į greta ten, kur apsistojome veikusį indų restoraną "Indian Nights". Jaunas ir itin malonus padavėjas nurodė, kurie patiekalai ruošiami be pieno produktų, ir iš jų susikomplektavome puikią vakarienę: užkandome daržovių pakoros, o tada ragavome bombay aloo (karis su bulvėmis), aloo gobi (karis su kalafijorais), kuriuos užkandome naan duonele.

Aloo gobi (6,5 €)
Bombay aloo (6,5 €)

Belieka tik pritarti kitų atsiliepimams: maistas buvo fantastiškas! Švieži, puikiai paruošti produktai, kvapnūs prieskoniai, tobulai subalansuoti skoniai. Ko gi dar daugiau reikia?..

Patinginiavę kurorte, patraukėme į Portugalijos sostinę Lisaboną. Čia jau turėjau šiokių tokių pageidavimų: paragauti kuo įdomesnio pasaulio maisto, kokio dar nesu ragavusi. Galvoje sukosi trys nepažįstamos virtuvės: Nepalo, Mozambiko ir Angolos. Angolą iš sąrašo teko išbraukti paskaičius angolietiškų restoranų meniu (vabzdžiai, daug vabzdžių!), o štai likusios dvi šalys tikrai turi daug ką pasiūlyti nemėsavalgiams.

Nors patys pirmieji pietūs buvo numatyti netoli gyvenamosios vietos veikusioje vegan kavinukėje, ten nukeliavus paaiškėjo, kad dienos pietūs pasibaigę, ir viskas, ką ji gali pasiūlyti, yra pyragai. Urzgianti skrandžiai šia idėja sužavėti nebuvo, todėl kojos nunešė į anksčiau pastebėtą nepalietišką užkandinę "Kasthamandap". Pasiklausinėję apie patiekalus, išsirinkome daržovių thukpą ir daržovių chow mein. 


Daržovių thukpa (3,5 €)
Daržovių chow mein (3,5 €)

Jei norite mandros ir prabangios restorano aplinkos, žinoma, čia valgyti neisite. Bet jei norite puikaus, autentiško ir skanaus maisto už juokingas kainas (tryssupuseeurooo!!!), tai portugalijoje valgykite būtent tokiose užeigose. Porcijos didžiulės, skoniai žavingi - atrodo, kad Indija ir Kinija susitiko virtuvėje, sudėjo visa, ką turi geriausio, ir taip gimė nepalietiškas maistas. Makaronai su daržovėmis lėkštėje ar tirštos sriubos pavidalu paliko tikrai gerą įspūdį. Saviškį chow mein vos įveikiau: skrandis jau sakė "tai gal gana?", bet kadangi a) maisto švaistyt nemėgstu; b) buvo labai skanu, tai ignoravau pilvo monologus ir subaigiau viską iki paskutinio makaronėlio.

Gyvenime reikalinga taisyklė: biškį to, biškį ano. Pigiai ir paprastai papietavę pas nepaliečius, sekančią dieną keliavome kiek mandriau pavalgyti pas mozambikiečius. Kuris laikas jaučiu simpatijas Rytų Afrikos virtuvei - pažindinausi su Etiopijos ir Kenijos maistu, tačiau apie Mozambiko gundymus nežinojau beveik nieko. Tad turėdama tokią nuostabią progą, ją išnaudojau ir vakarienę suplanavau restorane "Roda viva". Restorano meniu turėjo didelį vegetariškų (by-default veganiškų) patiekalų pasirinkimą, o persimetus keliais žodžiais su padavėju jis papasakojo, kad tame Mozambiko regione, iš kurio jis kilęs, žmonės ir šiaip iš esmės maitinasi vien vegetariškai. 

Makofo - kopūstų troškinys su kokosų pienu ir žemės riešutais (8 €)

Iš esmės, Mozambiko virtuvės pagrindiniai žaidėjai yra kokosų pienas ir žemės riešutai. Tad jei mėgstate šiuos dalykus (ar bent vieną iš jų) taip pat smarkiai, kaip ir aš, ieškokite mozambikietiškų restoranų! O jei esate alergiški, deja, aplenkite juos 100 metrų atstumu. 

Mboa - moliūgo lapų troškinys su kokosų pienu ir žemės riešutais (8 €)

Abu ragauti patiekalai - makofo ir mboa - buvo skanūs, švelnaus skonio, kurį buvo galima pasiaštrinti atneštu marinuotų aitriųjų pipirų ir žemės riešutų aliejaus padažu. Tokias "pliurzeles" galima pasirinkti valgyti su ryžiais arba su kukurūzų duonele xima. Tiesa, man, pasirinkusiai xima, sekėsi sunkiai balansuoti tarp noro valgyti viską rankomis ir gan elegantiškos kelių staliukų restoranėlio aplinkos bei stalo įrankiais barškinančių kitų valgytojų.

Ką būtų dar galima pasakyti apie patį maistą? Tik gerus dalykus. Sotu, maistinga, bet neužkemša skrandžio ir šiaip nesukilo jokie nesmagūs jausmai dėl maisto riebumo - o juk turėtų: kokosų kremas ir žemės riešutai nėra jau toks "nekaltas" ir neriebus maistelis. Tad mozambikiečiams rašau puikų įvertinimą ir mėginsiu rasti kur pasimėgauti tokiu maistu kiek arčiau Lietuvos, ar pamėginsiu ragautus patiekalus pasigaminti pati.

Viešnagės Lisabonoje metu taip pat labai norėjau paragauti momo koldūnų, tačiau nužiūrėti tibetietiški vegan koldūnai buvo itin nepatogioje vietoje, tad užsukau į atsitiktinį restoranėlį, siūlantį momo - tik ne tibetietiškus, o vėlgi nepalietiškus. Bet nesu valgiusi jokių, tad paragauti - būtina.

Samosa (1 €)

Pietus "Sagharmata momo restaurant" pradėjome nuo samosų, kurių viena kainavo eurą. Nebuvo verta: skonis nei įspūdingas, nei ką, viduje tupėjo daug kopūstų ir kitų daržovių. Todėl laukiau nesulaukiau veg-momo.

Daržovių momo (3 €)

Momo, didžiam mano nusivylimui, tikrai nepralenkia nuostabiųjų lenkiškų pierogy ar paprasčiausių lietuviškų koldūnų. Kietoka saldi (!!!) tešla savo viduje slėpė kopūstus su morkomis ir dar keliomis daržovėmis. Tas saldumas man visiškai nepatiko; taip ir liko neaišku, ar cukraus dėta į tešla, ar koldūnai verdami saldindame vandenyje. O gal kas sumaišė druską su cukrumi?.. Pats patiekalas gan sausokas ir kiek lipnus, tad neužgeriant koldūnus suvalgyti buvo sunku. Bet įveikiau! Ir už porciją koldūnų sumokėjau vos 3 eurus! Ech, jei pavyktų rast už tą pačią kainą, bet skanesnių...

Užtad vieną vakarą bevaikštinėjant po Lisabonos senamiestį tik žiū - viename bare siūlo veganiškus hot-dog'us! Tai kaip gi nesusigundysi... užeiname į Che portreto interpretacija padabintą barą "Groove" ir užsisakom porą dešrainių su Viduržemio jūros stiliaus dešrele.

Veganiškas hot-dog'as (3,5 €)

Nežinia, ar dėl to, kad buvome jau praalkę, ar dar dėl ko, bet dešrainiai susivalgė greitai, sklandžiai ir džiaugsmingai. Skani veg-dešrelė tupėjo skaniame padaže ir puošėsi traškiomis bulvių lazdelėmis. Džiaugsmas greitmaisčio mėgėjams ir ašaros sveikuoliams.

Kuomet kai kam pabodo tas visas neįprastas pasaulio maistas, ir norėjosi kažko paprasto ir pažįstamo, nutarėme vieną iš vakarienių skirti... kinų maistui. Nes gi mūsuose taip įprastos visokios aštrios hunanio daržovės ar saldžiarūgščiai baklažanai! Užtai aplankytame kinų restorane Mr. Lu vis dėlto nieko panašaus rasti nepavyko. Meniu buvo daug mock meat, tofu ir kitų gėrybių. Užsisakėme aštraus tofu ir saldžiarūgštės seitano "mėsos".

Aštrus tofu (6,5 €)

Įdomu, jog patiekalų skoniai buvo visiškai neatpažįstami. Todėl kurį laiką dar prasėdėjom googlindami, kokio Kinijos regiono maistas tai galėtų būti: tofu naudotas šilkinis ir minkštas, o padažas, kuriame tofu buvo pateiktas, nebuvo aštrus, na, nebent laaaaabai lengvai aštrus, ir aštrus tik tada, kai krimsteli į aitrųjį pipirą.

Saldžiarūgštis seitanas (6,9 €)

Lygiai taip pat neįprastai valgėsi ir saldžiarūgštis seitanas. Tikėjausi palaidų seitano gabalėlių (ach, ta Lenkija, kuri išugdo mitybinius įpratimus!), bet gavau seitaną tešloje, kuris buvo laaaabai keistas ir panašėjo į visus tuos mėsos pakaitalus skardinėse, nei į šviežiai pagamintą. Kaip ir ankstesniame patiekale, skoniai nebuvo išraiškingi: padažas vaidino tik "surišamąjį" vaidmenį (beje, pagamintas be jokio krakmolo!), o saldumo ir rūgštumo suteikė greta su mock meat lėkštėje tupėję ananasai ir pomidorai. Bet matyt taip viskas ir turi būti: šią vietą internautai giria už autentiškumą, bet visgi man priimtinesnė Slabotkės kiniška autentika...

Vienai dienai susiorganizavome pabėgimą iš Lisabonos į netoliese esantį Sintra miestelį. Jis tupi UNESCO paveldo sąraše ir vilioja turistus savo pilimis pilaitėmis. O kuomet pūškuodamas į vieną jų užlipi, apvaikštai, ir tada pūškuodamas nusileidi žemyn nuo kalvos (kurgi nepūškuosi, jei reikia visur laipiot per nemenką karštį), viskas, apie ką gali galvoti, yra... maistas! Bet ar pavyks veganiškai pavalgyti nedideliame kalvotame miestelyje? Praeiname pro kinų restoraną - jo meniu nėra nė vieno (!) vegetariško patiekalo. Ne kažką. Tad pasitelkiu į pagalbą laimingosios karvutės aplikaciją ir surandu, jog netoli traukinių stoties veikia sveikuoliška užkandinė "Ekvilibro", kuri siūlo vegan pietus.

Trinta daržovių sriuba

Žinoma, kai vienas iš dienos pietų meniu turi vegan (ir GF) burgerį, renkiesi būtent tą. Sriuba, gėrimas ir karštas patiekalas kainavo 7,5 €. Sriuba buvo skani, nors ir sveikuoliška: lengva, neperkrauta prieskonių, bet soti ir pagardinta... aguonomis! Užtad gavusi burgerį per daug neapsidžiaugiau, mat jų be gliuteno reiškė tiesiog be bandelės. Pykau ant savęs, kad nesirinkau veganiško kišo pyrago su daržovėmis, bet ką jau čia, ragaujam iš burgerio likusį kotlėėtą. 


Sveikuoliškas vegan burgeris

Ogi kotletėlis buvo visai neblogas! Vaizdu ir spalva stengėsi imituoti mėsas, tačiau skonis sužavėjo ir pačius didžiausius skeptikus, mat buvo puikiai subalansuotas, tekstūra maloni, nesivėlė burnoje kaip kad daro kai kurie vegeburgeriai, o ir toliau dekonstravosi lėkštėje į nedidelius birius gabalėlius. Puikiausia patiekalo dalis buvo dauuug sėklų burgeryje. Niam. Dar reiktų pagirti ir už salotas - nepriekaištingai šviežos ir pagardintos maloniu padažu. Jei visas sveikuoliškas maistas būtų toks, turbūt galėčiau maitintis sveikiau!

Vis dėlto suvalgiusi burgerį be bandelės, jaučiausi išduota, todėl paskutine vakariene Lisabonoje tapo TIKRAS burgeris, t.y. su bandele. Veganiškas. Iš centre pasislėpusios užkandinės "Vegana Burgers". Išsirinkau pupelių ir grybų burgerį su figų duonele, taip pat kaip didžiausia apžora pasiėmiau saldžiosios bulvės traškučių (3 €) bei desertą - mango pudingą.

Grybų ir pupelių burgeris (7,45 €)

Burgeris buvo tikrai geras. Paplotėlis didžiulis, minkštutis, purus ir skanus, patupdytas ant šviežių salotų ir rukolos lapelių ir pasislėpęs tarp šviežios ir lengvai saldžios bandelės. Bandele džiaugiausi dar labiau, kai joje rasdavau burnoje tirpstančių figos gabalėlių. Puiki kombinacija. Vienintelė bėda, kad baiginėdama burgerį supratau, jog ta milžiniška saldžiosios bulvės traškučių porcija bus neįveikiama, tad jei ten keliausite, imkite vieną dviems ir dalinkitės.

Mangų putėsiai (2,5 €)

Tuo tarpu desertas buvo visiškas nusivylimas. Pradėkime nuo to, jog jį man atnešė uždarytame ir aptepliotame plastikiniame indelyje. Tuo tarpu užkandinė skelbia - nenaudojame jokio plastiko! Aha, aha... Antra, toks pateikimas rėkte rėkia, jog desertas gaminamas ne čia. O jei gaminamas ne čia (na, nebent tai būtų ledai, kuriems reikia mandresnio paruošimo), tai kam tada jo reikia? Ir apie pateikimo estetiką net nebesiplėsiu. Indelio turinys taip pat nuliūdino. Nes tai nebuvo putėsiai, o veikiau tyrelė -tokia, kokią duoda kūdikiams valgyti. Aišku, kartais kūdikių maistas būna skanesnis nei suaugusių, bet gi nereikia tada meluoti ir vadinti tyrelės putėsiais? Iš esmės, valgiau trintus mangus su bananu, imbieru ir žiupsneliu cinamono. Visiškai neverta nei kainos, nei vietos mano skrandyje. Todėl eikite į burgerinę ir pasilikite prie burgerių. Tik prie tų puikių burgerių.

Atsisveikinę su Lisabona, patraukėme į Portą: miestas garsėja savo kulinarija ir vynais, tad panašu, jog nuobodžiauti čia tikrai neteks. Pirmosios vakarienės nukeliaujame pas sirus į restoraną "Sabores do sebouh". Kadangi diena buvo karšta, nesinorėjo jos užbaigti apkraunant skrandžius, todėl rinkomės tik užkandžius, kurie, žinia, Vidurio Rytų virtuvėje yra skanūs ir maistingi.

Chamuca su špinatais (1,4 €/vnt)

Padavėja, deja, gan prastai kalbėjo angliškai, todėl iki galo išsiaiškinti kai kurių patiekalų nepavyko. Užsisakėme chamuca su špinatais, mat aš tikėjausi gauti kadaise Kipre skanautų pyragėlių, bet gavau aliejuje virtą samosinį reikalą (ir kodėl nepasigilinau į pavadinimo skambesį?..). Ką padarysi. Suvalgėm, buvo visai neblogai, bet vis tiek kepti krosnyje pyragėliai dauuug skanesni nei šie.

Baba ganoush (4,2 €) ir mouhamara (4,2 €)

Siriškas samosas sekė daug smagesni dalykai - baba ghanoush - keptų baklažanų užtepas ir mouhamara - keptų paprikų ir riešutų užtepas, abu pateikti su kvadratėliais supjaustyta arabiška duonele. Abu reikalai buvo puikūs, skanūs, švieži, ką čia ir bepridursi. Gaila, kad dėl to, jog norėjosi išbandyti kuo daugiau skirtingų maitinimo įstaigoje, negrįžome čia paragauti jau mūsuose dažnais tapusių falafelių ir humuso.

Visgi jei reiktų išrinkti patį skaniausią Portugalijoje valgytą maistą, nugalėtoju veikiausiai tektų paskelbti japonų restoranėlį "Namban", pasislėpusį viename Porto butų ir ofisų pastate. Kasdien čia siūlomi dienos pietūs - vieni veganams, antri tiems, kurie nepripažįsta, jog veganiškas maistas gali būti skanus ir sotus.

Šalti ramenai su vaisiais ir daržovėm, marinuotos morkytės ir šalta sriuba (8,5 €)

Jei tikitės greitų pietų, tai nesitikėkite, nes laukti maisto teko gana ilgai - čia juk lėto maisto restoranas. Kadangi vasara ir karšta, vietoje įprasto japoniško rameno pietums tą dieną siūlė šaltus ryžių makaronus su vaisiais, daržovėmis ir šaltą sriubą. O pietūs buvo tiesiog tobuli - sotūs, bet gaivūs, iš puikiausių produktų ir su geriausiomis japoniškos virtuvės tradicijomis - nuostabiai suderintais skoniais, kur jokių prieskonių nė nereikia, mat kiekvienas ingredientas atskleidžia savo kaimyno skonį. Ant smagių ryžių makaronų tupėjo kalnelis šviežutėlių gėrybių - pomidorų, saldaus moliūgo, braškių, paprikų, persikų, edamame pupelių, tofu, shiitake grybų ir wakame dumblių. Marinuotos morkytės turėjo lengvą aštrumo gaidelę, o šalta sriuba puikai savyje talpino miso sūrumą ir vaisišką gaivumą. Ir tai ne tik geriausias maistas, valgytas Portugalijoje. Tai kartu ir geriausias ragautas japoniškas maistas (aišku, nepabuvus Japonijoje), ir geriausi kada valgyti dienos pietūs. Pamirškite visokius dienos pietų karbonadus ar pervirusius makaronus su liūdnais padažais. Štai kaip turėtų pietauti visi normalūs žmonės karštomis vasaros dienomis. Ir tikrai už tokius pietus negaila pamokėti kiek daugiau, nei norėtųsi.

Lubinų pupelių ir alyvuogių užkandis (2 €)

Turbūt įdomu, kodėl gi tupint Portugalijoje ragavau visokiausią, tik ne portugališką maistą?.. Na, taip jau nutiko... bet ir portugališko maisto degustacija buvo mūsų planuose - tam nužiūrėtas Porto mieste veikęs veganiškas restoranas "Lupin", kuris siūlė veganizuotus tradicinius patiekalus. Vakarienę pradėjome nuo lubinų ir alyvuogių užkandžio. Daug skaičiau apie portugalų mėgiamas lubinų pupeles, bet kažkaip vis nepavykdavo jų paragauti, tad išnaudojau puikią galimybę užsidėti varnelę. Nugi visai skanu - reikia juos gliaudyti iš kietoko lukšto, valgosi smagiai kaip ir kokios saulėgrąžos ar moliūgų sėklos.

Francesinha (8 €)

Tačiau pagrindinė priežastis, mus atvijusi į šį portugališką vegan restoraną, buvo įžymusis Porto miesto patiekalas francesinha - arba "prancūzaitė": didelis jūreiviškas sumuštinis, veganizuotas ruošiant su rūkytu tofu, aštriomis sojos dešrelėmis ir veganišku sūriu. Labai įdomu, kai toks patiekalas iš knaipių patenka ant restorano stalo. Ir mirksta skanutėliame padaže. Galbūt nuotraukoje jis atrodo nedidelis, bet ooooi, kad ir kiek daug mėgčiau ir pajėgčiau suvalgyti, prancūzaitė buvo tikra bomba - nepaprastai soti ir sunkiai įveikiama. O kur tokio gan paprasto patiekalo smagumas? Matyt ir bus jo kuklumas, neįmantrumas - nereikia nieko vaidinti, niekuo apsimetinėti, tiesiog sotus maistas yra sotus maistas. O sotus maistas yra geras maistas. Jei valgyčiau tokią francesinhą namuose, po pietų klestelčiau ant sofutės ir glostyčiau sau pilvą.

Pastel de nata (2,5 €)

Visgi vakarienė restorane šiek tiek įpareigoja ir priverčia susilaikyti nuo namūdiškų įpročių, todėl tam, kad pilvas liktų paglostytas (tik iš vidaus), užsisakau veganišką pastel de nata - žymųjų portugališką pyragaitį. Maloni padavėja pataria prieš valgant ant jo užberti truputuką cinamono - esą taip daro visi portugalai. Pyragaitis atkeliauja šiltas, padabintas cukraus pudros sniegeliu, karamelizuotais riešutais ir agavų sirupu. Paklausau patarimo ir paberiu ant jo cinamono. Ir ragauju. O-die-vai. Pyragaitis tiesiog tobulas. Traški, burnoje tirpstanti tešla, saldus kremas pyragaičio apačioje ir švelnus abrikoso burtas ne tik kad paglosto pilvą, bet ir pradžiugina širdį ir sielą (priklausomai nuo to, kuo labiau tikite).

Kreminė daržovių sriuba iš "Casa da horta"

Apsirestoraninę paskutines atostogų dienas leidome pankiškose maitinimo įstaigose. Pirmoji - "Casa da horta" - miesto širdyje įsikūrusi vieta, kuri save pristato taip: "mes - ne restoranas, mes tiesiog gaminame skanų vegan maistą iš vietinių produktų". Na, daugmaž taip ir yra - jokių ten fiti miti, paprastas, šviežias ir geras maistas. O dar ir pigus! Dienos pietūs kainuoja 5,5 €. Tą dieną siūlė kreminę daržovių sriubą ir piemenų pyragą. Žaviame rūsyje skambėjo muzika iš Quentino Tarantino filmų, šen bei ten kyšojo ekoanarchistinės propagandos ausytės, žodžiu, viskas kaip ir turi būti. Sriuba paprasta, skani, tik ją pasiskaninau papildoma druska, mat ji buvo kiek prėskoka (bet tinkama visokiems ten druskafobams ir pan.).

Piemenų pyragas

Piemenų pyrage slėpėsi avinžirniai ir daržovės, greta pūpsojo virtų ryžių krūvelė, pomidorai ir šviežių daržovių salotos. Taip, tokioje vietoje (horta pavadinime!) šviežumas yra labai svarbu, tad juo ir džiaugiausi. Ei, lietuviški beskoniai, bekvapiai ir bespalviai pomidorai! Slėpkitės iš gėdos nuo savo portugališkų giminaičių!.. Žinia, pavalgiau tikrai gerai, paprastai, bet skaniai.

Kerobo pyragas ir obuolių pyragas (po 2,5 €)

Kai meniu matai desertą, imi desertą. Ne išimtis ir čia: išsirinkome porą riekelių pyrago - obuolių ir kerobo. Obuolinis pyragas buvo skanus, drėgnas ir gaivus, tuo tarpu kerobo pyragas buvo gan sausas ir sprangus. Et...

O paskutinę atostogų vakarienę Porte nutarėm valgyti rekomenduotoje "Black Mamba" vegan burgerinėje. Ten pat veikė ir muzikos krautuvė, tiekusi užkandinei muzikinį foną: grojo tarp visokių Vilniaus naujamiesčio gyventojų populiari keista muzika: post hardcore? stoner rock? Įsivaizduoju, kad keliems pažįstamiems čia valgyti labai patiktų. O man?.. Reikia žiūrėti į maistą!

Stoner burger kompleksas (7,5 € ir +0,3€ jei renkiesi gerti Club-mate)

Deja, rekomendacijos yra viena, o asmeninės patirtys - kas kita. Iš meniu išsirinkau įmantriausiai atrodžiusį burgerį su seitanu ir shiitake grybais, tačiau likau nusivylusi viskuo, išskyrus grybais. Shiitake buvo puikūs, lengvai padūmyti. Tuo tarpu burgerio paplotėlyje bandžiau visaip rasti seitaną, ir niekaip nepavyko. Per daug minkštas, kiek glitokas ir tąžus paplotėlis niekaip neįtikino, jog jame būta seitano. Galbūt seitanas baigėsi ir mano paplotėlį nieko nepasakę pakeitė kitu? Gal sumaišė burgerius? Kas nutiko? Kur mano išsvajotasis seitanas?.. Padažas burgerio taip pat negelbėjo, mat buvo įkyriai saldus. Saldžiai valgyti nemėgstu, o stiprus saldumas nedesertuose išvis man, didžiai maisto konservatorei, yra nesuprantamas dalykas. Toks pat padažas tupėjo ir prie bulvyčių, kurios buvo sausut sausutėlės: perkandus minkštą plutelę atrodė, jog valgau sausus bulvių košės miltelius. Ne, pati šios vietos burgerintis negaliu rekomenduoti.

Truputį liūdna, kad paskutinė portugališko maisto patirtis nebuvo labai vykusi, bet apžvelgus visas kitas šioje ilgoje vandenyno pakrantės šalyje atrastas veganiškas gėrybes reikia konstatuoti, jog veganams atostogauti čia yra verta. Tikrai verta.



Gražios likusios vasaros! Palieku skaitytojus su Portugalijoje augalinius riebalus reklamuojančiu raumenuotu pusnuogiu vyruku - kiek žinau, tokie vegan(i)ų tarpe dabar gan madingi ; )


2017 m. liepos 10 d., pirmadienis

Vasaros ir veganiško maisto paieškos Zagrebe

Eilinį kartą tas pats: vėl KVV prapuolė iš eterio, mat tenka daug dirbti, daug keliauti, ir beveik visiškai nesilankyti savo namų virtuvėje. Bet kaip visada tyla nereiškia mirties - kad ir receptų skaičius bus sumažėjęs, tačiau laukia nemažai įspūdžių apie veganišką maistą Lietuvoje ir svetur.

Įspūdžių seriją pradedame nuo Zagrebo. Kroatijos sostinė birželio pabaigoje kitaip nei Lietuva palepino puikiais orais - saulėtomis dienomis ir iki 30°C pakilusia temperatūra. Iki pilnos laimės tetrūko tik gero veganiško maisto, o jo atgijusiame mieste rasti buvo tikrai nesunku.

Katės prie "Medenko" irgi slepiasi nuo kaitros.

Kaip manote, koks maistas labiausiai tinka karštai popietei?.. Turbūt šaltos sriubos, gaivios salotos ir, žinoma, ledai. Todėl vienas pirmųjų dalykų, paragautų Zagrebe ir buvo skanūs veganiški ledai iš ledainės "Medenko". Ji pasislėpusi daugiabučių namų kieme, tačiau jos paieškoti ir atrasti tikrai verta. Už 12 kunų (~1,6 €) gausite vieną bumbulėlį ledų - ledainėje visada rasite ir tinkamų veganams. Jei norite egzotiškesnių skonių, galima rinktis ledų indelį iš šaldytuvo ir, pavyzdžiui, paragauti arbatos su bergamote ledų. Visgi mane sugundė imbieriniai ledai - visiškai puikūs ir tinkamai atgaivinę. Todėl į ledainę užsukau ir prieš išvykstant - suvalgiau dar vieną porciją, tik šį kartą - migdolinių vegan ledų... Niam!

Imbieriniai ledai iš "Medenko" ledainės

Aišku, teko ne tik saldintis ledais, bet ir rimčiau pavalgyti; vietas pietums ar vakarienei rinkausi ne tiek pagal rekomendacijas, kiek pagal lokaciją. Laimei, daugelis veganiškų ar draugiškų veganams maitinimo įstaigų veikia centrinėje miesto dalyje, o ji nesunkiai ir greitai apkeliaujama pėškamobiliu. Tad nutiko taip: ėjau valgyti vienur, bet netyčia atsidūriau priešais vegeburgerinę "Green Point", ir tapau visiška išdavike nutarusi nekeliauti toliau, o papietauti čia, kur ir esu. 

Kanapinis burgeris su bulvytėmis

Už 37 kunas (~5 €) užsisakiau burgerio ir bulvyčių combo. O tą padaryti buvo gan sunku - per didelis pasirinkimas! Seitano burgeris? Tofu burgeris? Kad ir kaip garbinčiau seitaną, nutariau rinktis kanapių burgerį - juk tokio dar nesu ragavusi. Kas gan keista: juk Lietuvoje kanapės dabar "ant bangos"! Burgerį susirankioti čia galima pagal savus pageidavimus - pasirinkti padažus (aštrus + vegan majonezas), daržoves. Vegemajonezo gavau ir prie bulvyčių. Burgeris buvo didelis, sotus, bandelė atitiko visus mano tris kriterijus: minkšta, puri, tvirta. Žinoma, didžiulis burgeris taikėsi į bent minimalią žalą ištepliodamas man veidą, rankas; kartais koks pomidoro gabalėlis bėgo nuo liūdnos lemties sprūsdamas iš didžiulio sumuštinio. Galiausiai krimsdama burgerį suvokiau, jog šis combo sunkiai įveikiamas. Net ir išbadėjusiems. Bet maistas toks skanus, jog palikti gaila. Tad ilgai (per ilgai) patrynusi staliuką bei užsigerinėdama bulvytes skanutėliu Fentimans limonadu, viską įveikiau. Uf!

Veganiškas cordon bleu 

Užtai sekančią dieną po tokios baisios išdavystės nukeliavau ten, kur ir ketinau - į restoraną "Zrno bio bistro", kuris ne tik veganiškas, bet ir gamina iš vietinių ir/ar ekologiškų produktų. Ir čia susidūriau su tomis pačiomis problemomis - kurį patiekalą rinktis? Jų tiek daug, ir visi tokie viliojantys... Galiausiai nutariau imti tai, ko niekada nebuvau ragavusi (nei veganiškos, nei originalios versijos) - seitano cordon bleu. Jei šį patiekalą renkasi ir prezidentai, tai kuom aš prastesnė?.. 

Aišku, šis restoranas "mandresnis" ir kainos kiek kandžiojosi - už patiekalą teko mokėti 69 kunas (apie 9 €), ledų desertas kainavo 33 kunas (~4,5 €). Kadangi čia kasdien nevalgau ir nevalgyčiau, kartą taip jaukiai ir skaniai papietauti tikrai galima. Seitano cordon bleu buvo tikrai smagus: tvirta seitano išorė buvo malonaus ir švelnaus skonio, kuris susirišo su minkštu įdaru. Greta turėjau švelnaus padažo, šviežių daržovių salotų ir kale kopūsto patalus. Tikrai galiu suprasti, kodėl cordon bleu turi tiek daug gerbėjų. 

Desertas taip pat nenuvylė, bet per daug ir nebenustebino. Vis dėlto kuomet po karšto maisto karštą dieną užkaisti, atsispirti pagundai suvalgyti vegan ledų yra tiesiog ne-į-ma-no-ma!

Veganiškų ledų desertas

Laimei, skaniai ir veganiškai pavalgyti Zagrebe galima ne tik brangiai, bet ir pigiai. Labai pigiai. Visame mieste išsibarstę kukurūzų pardavėjai, siūlantis įsigyti vieną burbuolę už 10-20 kunų (1,3-2,6€). Neskubėkite pirkti pirmos pasitaikiusios - net ir pačioje miesto širdyje galite rasti pigiausiųjų burbuolių už dešimtinę. Galite rinktis arba virtą, arba virtą ir apkeptą. Būtent tokia man ir skaniausia. Per viešnagę sukirtau visas dvi!


O štai vieną vėlų vakarą bepramogaudama mieste supratau, jog per dieną nieko rimto taip ir nesuvalgiau, todėl teko pasileisti į vegan maisto paieškas. Maniau, jog teks pasitenkinti bulvytėmis, tačiau už akių užkliuvo tas stebuklingas žodis - falafeliai. Vienoje pagrindinių centro gatvių iki vidurnakčio veikia užkandinė "Kako da ne", siūlanti (kaip jie patys sako) autentišką Izraelio maistą (ir vegan, ir nevegan). Meniu surašytas kroatiškai, angliškai ir hebrajiškai, ir jame esančios salotos siunčia aiškią politinę žinutę:


Užsisakiau falafelį pitoje, kuris kainavo berods 30 kunų (apie 4 €). Gavau didžiulį sumuštinį - kilo nemenkų abejonių dėl autentiškumo, bet ką jau čia. Esu gan išlepusi bei maisto tradicionalistė: pita yra pita, tačiau tai, ką gavau aš, nebuvo pita. Ir toji duona falafelį pagadino. Nors tahini padažas buvo arti tobulumo, falafeliai šviežutėliai (bet ne tokie išraiškingi kaip Izraelyje), daržovių sumuštinyje trūko, o stora ir kiek guminė duona dar labiau apsausino mano vakarienę. Kita vertus, valgantieji gauna stalo vandens bei itin malonų aptarnavimą, tad išėjau su pilnu skrandžiu ir be jokių neigiamų jausmų.

Falafelis iš "Kako da ne"

Nors dažniausiai valgytas maistas džiugino, viena diena nebuvo tokia sėkminga: apsilankiau dienos pietus siūlančioje užkandinėje "Nishta" (kuri, em... užsidarė vos man palikus Zagrebą). Ko labiausiai nemėgstu, tai kai einu pietauti į neišbandytą vietą ne viena, ir maistas joje nuvilia, o tada jaučiu gėdą, kad kažką čia pasikviečiau. Tai būtent taip ir nutiko - vietoje žadėtų veganizuotų kroatiškų patiekalų radau tik dienos pietus su vieninteliu vegan pasirinkimu - špinatų kariu bei trinta daržovių sriuba. Viskas kainavo 55 kunas (~7,4 €), tad gal ir gerai, kad kiti taip nenudegs kaip aš. Ir nepridarys gėdos kitiems - visada atrodo, kad jei žmogus pirmą kartą paragaus nekokio vegan patiekalo, tai ir manys, jog visi tie veganiški maistai tokie patys. Juo labiau kai gauti pietūs buvo itin stereotipiškai žalios spalvos.

Trinta porų sriuba iš užkandinės "Nishta"

Sriuba buvo šviežia, bet niekuo neypatinga. Tokia neypatinga, kad net neturiu ką apie ją parašyti. Nebent tai, kad prie sriubos nebuvo duonos?..


Špinatų karis

Špinatų kario porcija buvo didelė, bet ją pamačius iškart kilo abejonių, ar karis tikrai yra karis. Paragavus pasijutau aiškiarege - kariu patiekalas pavadintas tik dėl konsistencijos. Nei prieskoniai, nei sudėtis nepriminė skanių ir išraiškingų indiškų karių, bet panašėjo į tuos man pasibaisėjimą keliančius sveikuoliškus beskonius marmalus. Salotos buvo šviežios, džiaugiausi tuo, jog vietoje ryžių buvo bulguras. Pavalgiau sočiai, tačiau ne tik kad nepasidariau laimingesne, bet ir truputuką nuliūdau. Nagi kiek galima klaidinti žmones su patiekalų pavadinimais?!

Troškinys (sriuba?) iš "Gajbica"

Paskutinė vakarienė (OK, ne vakarienė, o gan ankstyvi pietūs) manęs laukė kone Zagrebo katedros pašonėje įsikūrusioje kavinukėje "Gajbica". Panaši į jaukų šeimos restoranėlį ji siūlė įvairiausius patiekalus, kurių dalis - veganiški ar veganizuojami bei raw veganiškus tortus. Virtuvėje dirba kieta tatuiruota veganė, kuri išėjo pasiteirauti apie tai, ko gi aš pageidaučiau patalpinti sau į skrandį, todėl dėl maisto veganiškumo nekilo nė menkiausių abejonių. O skrandį pasirinkau papildyti a la meksikietišku troškiniu. Diiidelis pliusas už tai, kad buvo išvardinta visa sudėtis, be to pažymėta, jog "meksikietišku" patiekalas pavadintas tik dėl savo sudėties, bet ne skonio. Ir gerai. Jokių apgaulių! 

Gavau kone milžinišką bliūdą skysto marmalo, kuris gal ir neatrodė labai estetiškai, tačiau buvo labai sotus ir neabejotinai maistingas - daržovės, kukurūzai, ankštiniai... ko gi daugiau tiems veganams ir tereikia?..

Žaliavalgiškas miško uogų tortas

Na gerai gerai. Veganams reikia ir saldumynų. Kadangi skaičiau gerų atsiliepimų apie jų žaliavalgiškus tortus, neatsispyriau pagundai ir užsisakiau gabalėlį miško uogų tortuko. Jis buvo tikrai puikus, ir užgrojo paskutinius saldžius akordus mano viešnagei Zagrebe. Be to, už šiuos pietus sumokėjau (berods) 45 kunas (~ 6 €), tad nepasijaučiau apiplėšta ar artėjanti prie bankroto. O ir aptarnavimas buvo super-duper!

Veikiausiai Zagrebas nesulaukia tiek daug lankytojų kiek Kroatijos pakrantė (ar Plitvicos ežerai), tačiau jei kada atsidursite šios šalies sostinėje, būkite tikri: veganams badauti tikrai nereikės, o dar ir teks padaryti nemažai sunkių sprendimų besirenkant kur papietauti ir kurį skanėstą iš meniu pasirinkti.



2017 m. birželio 17 d., šeštadienis

Maisto pakaitalų iššūkis!

Kaip sena (?) mokslinės fantastikos ir distopinių filmų fanė, visada žavėjausi ir futuristinio maisto idėjomis. Filmuose jos nagrinėjamos jau kurį laiką - maisto pakaitalai tapo pagrindine Soylent Green (1973) siužeto linija, o Star Trek'o maisto replikatoriai įkvepia naujutėlius išradimus. Maisto pakaitalai taip pat daug kam asocijuojasi su kosminiu maistu, t.y. maistu, kurį valgo astronautai, nors iš tiesų šiandieninių kosmoso misijų pietūs mažai kuo tesiskiria nuo įprastų, valgomų žemėje.

Senutėlis komiksas.

Kuomet JAV buvo sukurtas Soylent'as, laukiau nesulaukiau, kuomet panašūs produktai bus prieinami ir gyvenantiems Europoje. Laukti neteko ilgai, o nutaikius progą (t.y. siaubingai užimtus mėnesius, kuomet maistas pagal prioritetus atsiduria kažkur sąrašo gale), nusprendžiau išbandyti kuo įvairesnių maisto pakaitalų. Ir ne tik išbandyti, o maitintis vien tik jais. Be to, valgydama laboratorijose sukurtą sintetinį maistą taip savotiškai maištaučiau prieš visokius "natūralistus", apsėstus trumpų produktų sudėčių ir "švaraus valgymo". Valgyti maisto pakaitalus (taip, tuos futuristinius, kurie žada, jog gausite visut visutėles reikalingas maisto medžiagas, o ne dietinius, kur ten kažkas keisto su baltymais/kalorijom) nutariau 5 dienas iš eilės - ne per ilgai, kad kažką blogo sau pasidaryčiau, bet pakankamai ilgai, kad galėčiau matyti kažkokius rezultatus. Be maisto pakaitalų nutariau gerti tik arbatą ir vandenį, daugiau nieko.

Maisto pakaitalai filme "Cloud atlas". Neveganiški. Ir neetiški.

Kadangi originalusis Soylent'as Lietuvoje sunkiai gaunamas, o be to, pastaruoju metu kilo abejonių dėl jo veganiškumo, peržiūrėjau krūvą maisto pakaitalų gamintojų iš Europos puslapių. Kadangi milteliniai maisto pakaitalai reikalauja papildomo darbo (vaje!) juos paruošti, žiūrėjau tik jau pagaminto maisto buteliukus. Žinoma, maistas turėjo būti veganiškas, tačiau nemažai gamintojų į savo receptus įtraukę išrūgas. Taip pat buvo aktualios siuntimo kainos - kai kurių produktų siuntimas būtų kainavęs antra tiek, kiek patys produktai, tad būdama taupi, rinkausi kiek geresnius pasiūlymus. Taip pat norėjos paragauti kuo daugiau skirtingų maisto pakaitalų, todėl ieškojau degustacinių rinkinių. Mano visus ar daugumą reikalavimų atitiko trys gamintojai: Ambronite iš Suomijos, Saturo iš Austrijos ir Mana iš Čekijos. Viskas atkeliavo labai greitai - vos per kelias dienas nuo užsakymo.

Panagrinėjus visus gamintojus, susidariau tokių įspūdžių: Ambronite taikosi į japius, kurie bėgioja maratonus, važinėja longbordus, turi haskius, karts nuo karto detoksikuoja savo kūnus visokiais ten sulčių kokteilais. Žodžiu, tikrai ne į mane. Bet išbandyti gi reikia?.. Tuo tarpu Mana groja per geekiškas stygas: save pristato šūkiu "Delicious theory of everything", reklamoje Maną geria 30+ amžiaus žmonės, nufimuotas ir jų fabrikas, nes technologijos yra gerai! Jų feisbuke galima rasti nuotraukų, kaip Maną už vairo geria pilotai, o ant komandos narių sienos tupi ir kosmoso beždžionė. Taip, šitoks gėrimas labiau kreipiasi į mane. Kaip suprantu, Saturo yra jauniausia kompanija; jų puslapyje sužavi, jog gėrimas pristatomas "vegan and sustainable" (kita vertus, kiek daug tetrapakų ir plastiko... kurį visą išrūšiavau, cha!), taip pat radau ir šią išpažintį: While we do not recommend to live solely from Saturo, you could. (And to be honest, some members of our team also did and do for extended periods of time.). Be to, pasigyrus apie būsimą challenge internetų platybėse, sulaukiau ir jų atstovo žinutės (rašė, kad pasikeitė buteliukų dizainas ir atsiuntė naujojo nuotrauką). Smagu!

Taip atrodo maistas 5-ioms dienoms.

Iš gauto maisto susidėliojau komplektukus kiekvienai dienai - stengiausi, kad kasdien maistas bent šiek tiek skirtųsi, taip pat paskaičiavau suvartojamas kalorijas (prasta iš manęs mitybos specialistė, bet sužiūrėjau, kad per dieną turėčiau gauti apie 1800 kalorijų). Kadangi prieš pat eksperimentą iš močiutės prisivežiau šviežių žalumynų, tai turėjau "saugiklį" - jei jau jausiu badą, griaušiu špinatą. 

Įdomu, jog visi šie maisto pakaitalai - natūralūs, pagaminti iš augalinių produktų ir prisotinti tokiais vitaminais, dėl kurių trūkumo dažnai kyla panika (B12 ir D). Taigi, nors mano maisto kilmės vieta - laboratorija, tačiau jis daug natūralesnis nei visokios ten daktariškos dešros ir pan. Labiausiai nerimą kėlė nemažas riebalų kiekis gėrimuose - ar nebus bjauru juos gerti?.. Galiausiai, savaitgalį pasimėgavusi "normaliu" maistu, pirmadienį pradėjau savo penkių dienų eksperimentą.

1 diena


Visai dienai pasiruošiau 4 buteliukus Mana gėrimo; viename buteliuke yra 20 proc. rekomenduojamų parai maisto medžiagų. Pirmąjį kambario temperatūros buteliuką pradėjau lėtai gurkšnoti anksti (~7:00) ryte. Didelis riebalų kiekis gėrime nesijautė, o skonis priminė labai skystą ligoninės pusryčių stiliaus manų košę + pastovėjusį (bet nesugedusį) sojų pieną ir vaistus (Smecta + vaikiškas Panadol). Gėrėsi jis gan sunkiai - dažniausiai pusryčiauju sočiai, todėl buvo truputį baisu, kad kur pakeliui į darbelius nenugriūčiau. Nenugriuvau, ir po truputį gurkšnojau tą butelaitį. Ne itin patenkintu veidu... O dar reiks sugerti jo daugiau, tad kaip galimą sprendimą sumąsčiau įdėti antrąją pakuotę į šaldytuvą ir mėginti šį gėrimą vartoti atšaldytą.

Keista, bet tuo pačiu ir smagu, jog sugėrus pusrytinį butelaitį, skrandyje negrojo orkestrai, valgyti nesinorėjo, jaučiausi gerai, silpna nebuvo. Tad mano organizmas tokį maistą priėmė - nebūtų priėmęs, būčiau virtusi baisia ragana... Pietų pradėjau norėti apie 13:30,  nors įprastai pietauju tarp 12-13 val. Vadinasi, tikrai gerai pasisotinau. Antroji pakuotė nukeliavo į skrandį daug greičiau - šaltos Mana skonis daug geresnis ir nebestrigo gerklėje.

Mana sudėtis

P. S. Šį įspūdžių gabaliuką rašau 19 val., ir tik dabar pradedu vėl jausti alkį. Ar man tik taip atrodo, ar vartojant maisto pakaitalus alkį jaučiu mažiau ir rečiau?.. Aišku, gal norėtųsi suvalgyt kokį kvepiantį persiką ar pagraužti jūros dumblių traškučių, bet daugiau dėl pačio proceso nei dėl to, jog norėtųsi valgyti... Be to, kadangi nereikėjo galvoti apie maistą ir jo ruošimą, daugiau laiko galėjau skirti darbui. Valio!

2 diena

Kavos skonio Saturo. Nauji butelaičiai gražesni nei šis.

Šiandien mano maistu tapo Saturo gėrimai; pasimokiusi iš pirmosios dienos, juos vakare sukroviau į šaldytuvą.
Rytą pradėjau nuo kavos skonio gėrimo - o jis tikrai smagus: jei ne gėrimo tirštumas, turbūt net per daug nesiskirtų nuo paruoštos ir skardinėse ar butelaičiuose pardavinėjamos kavos. Gėrimas nėra per saldus (man tai tikrai patinka!), kiek kartokas, tad neišeina jo greit išgerti, bet ir visiškai nėra reikalo kur nors skubėti; Viename buteliuke yra 500 kcal ir 25 proc. rekomenduojamos maisto medžiagų paros dozės, tad nors ir pusryčius valgau stiprius, bet šio kiekio Saturo pusryčiams buvo kiek per daug, todėl užbaigiau jį priešpiečiams.

Saturo sudėtis

Reikia pažymėti, jog antrąją eksperimento dieną pabudau pati, gan anksti, jaučiausi gerai, nebuvau išbadėjusi (o dažnai pabundu iš alkio) ir nebuvau užtinusi.

Pietums gėriau originalaus skonio Saturo - jis taip pat buvo visai OK, neįspūdingas, bet skonis smagesnis nei Mana gėrimo. Užtad vakarienei pasilikau patį smagiausią - šokoladinį Saturo. Jis buvo... kažkas nuostabaus. Visiškai įsivaizduoju, jog galėčiau maitintis vien tik jais. Tirštokas, kiek riebokas jis priminė šokoladinį sojos ar kokosų pieną. Išgėriau 1/3, vakarui viso butelaičio buvo per daug. 

Šią dieną gėrimai labai pravertė - reikėjo visur lakstyt ir tvarkytis reikalus, todėl neįsivaizduoju, kada būčiau radusi laiko pavalgyti. O dabar - išsitrauki iš krepšio buteliuką - ir soti!

3 diena

Kitaip nei antrąją dieną, atsikėlusi nebuvau tokia laiminga: burnoje tupėjo šeškas, apdovanojęs ją bjauroku kvapu ir nemaloniu skoniu. Laimei, dar turėjau likusio šokoladinio Saturo, kuris nesunkiai padėjo su tais jausmais susitvarkyti.

Pietums išgėriau buteliuką Mana gėrimo - vėl šalto, prie skonio jau pripratau, ji netgi buvo visai skani. Vis dėl to ėmiau norėti įprasto maisto, tačiau laikiausi tvirtai ir visoms pagundoms atsispyriau.

Uogų skonio Ambronite gėrimas pozuoja prie bananinio maišelio.

Vakarienei paragavau vienintelio miltelinio gėrimo - Ambronite firmos uogų skonio smūčio. Ši kompanija vienintelė reklamavosi kaip healthy lifestyle kažkas, su jaunais žaviais žmonėmis, geriančiais žalius kokteiliukus iš savo shaker'ių. Na ir niekaip nesuprantu, kodėl reklamose jie šypsosi: gėrimas buvo bjaurios tekstūros ir bjauroko skonio: nejaučiau jokių uogų, tik kažkokią šviežiai nupjautą žolę. Ne, šitas reikalas man perdėm sveikuoliškas...

Ambronite sudėtis

4 diena

Ketvirtąją eksperimento dieną vėl jaučiu nemalonius dalykus: burna veliasi, liežuvis baltas... Valausi dantis kokius 4 kartus per dieną ir kramtau kramtoškes, bet niekas nepadeda. Vienintelė laimė - šiandien Saturo diena. Pusryčiams Saturo "kava", pietums - originalus Saturo (kuris galbūt panašus į laktozės netoleruojančios draugės ragautą kupranugarių pieną?.. toks riebus, tirštas...), o vakarienę švenčiu su šokoladiniu Saturo gėrimu. Meilė iš pirmo gurkšnio!

5 diena

Paskutinės dienos meniu - Mana ir Ambronite. Pusrytinė Mana geriasi greičiau, pripratau prie skonio. Vis dėl to mano burnoje vis dar gyvena keli šeškiukai.

Bananinis Ambronite skanesnis, bet vis tiek geriu jį be jokio džiaugsmo. Banano "įskaityti" nesugebu, bet jaučiu skonyje daug riešutų.

Vakarą užbaigiu paskutine Mana, o kadangi šeškai burnoje užkniso negyvai, tai baigdama eksperimentą suvalgau pakelį (3 g) jūros dumblių traškučių, kurie su savo intensyviu skoniu turėjo nuimti bjaurų jausmą burnoje. Ir nuėmė!

Taigi, ką supratau iš savo eksperimento?

1. Maisto pakaitalais maitintis įmanoma, nes nepajutau jokio labai blogo poveikio sveikatai (pvz. girdėjau, jog taip besimaitinantiems kyla vidurių užkietėjimo bėdos, bet gal čia nuo kiekvieno organizmo ir jo kitoniškumo tas priklauso?..). Visą savaitę buvau gyvybingą, darbinga, nejaučiau bado, skrandis negrojo orkestrų.
2. Dėl maisto pakaitalų skonio - kuo jis mažiau pritrauktas prie gamtos - tuo geriau. Natūralius vaisių ir daržovių kokteilius imitavęs gėrimas man buvo bjaurus ir geriamas tik iš reikalo. Tuo tarpu "beskoniai" nenatūralūs gėrimai buvo daug skanesni (tiesą sakant, šeštosios dienos ryte visai norėjau pusryčiams sugerti dar vieną Maną), o šokoladinis gėrimas išvis kažkokia pasaka.
3. Mano susidėliotos porcijos neatitiko mano norų ir poreikių. Nors taip gal ir neatrodo, nevalgau labai daug. Greičiau valgau gan mažai. Bet pasiruoštų dienos porcijų neįveikiau, buvo elementariai per daug. Kita vertus, dar turiu maisto pakaitalų kelioms dienoms - kada prispaus laikas gyvatė ir vėl neturėsiu kada užsiimti maisto gaminimu, turėsiu kuo maitintis. O likusius Ambronite smūčių miltelius (originalus ir obuoliai su imbieru) galima vežtis į kokią kelionę: vietos daug neužima, sveria mažai... Iš tiesų, žygiuose milteliniai maistai - tikrai puikus sprendimas (pamenu, kiek svėrė maistas, kurį tempėm ant kuprų žygyje po Krymą...)
4. Kaina: eksperimentas gan brangus, bet tik todėl, kad užsisakinėjau nedidelius kiekius ir degustacinius pakelius. Visgi užtaikiau ant kelių akcijų-atrakcijų; pvz. Ambronite taste pack (4 maišeliai) man nekainavo nieko, tereikėjo apmokėti ~ 5 € už siuntimą. Saturo gėrimai, deja, patys brangiausi: porcija (1 butelaitis) kainuoja nuo 2 €, bet dienos maistas gali kainuoti nuo 6 iki 12 €, kas gal ir nėra taip baisu. Mana gėrimai buvo pigiausi: viena porcija atsieina ~2,5 €, siunčiantis didelį kiekį, jos kaina krinta ir dienos maistas gali kainuoti nuo 6 iki 10 €.
5. Ar kartočiau eksperimentą? Ar maitinčiausi maisto pakaitalais? Taip, o kodėl gi ne?